apie saviraiska as noriu pirma parasyt.
As visa savo gyvenima siekiau pergaliu vienam ar kitam zaidime.
nesu nei sportininkas, nei kulturistas, nei turiu raumenu kad galeciau statybose plytas nesiot.
Mane domino, trauke kompiuteriai, puse gyvenimo norejau but programuotoju, kita puse - zaidziau zaidimus (eiliskumas miksuotas).
dar aisku "kaltinu" ir savo charakterio tipa (intj).
O esme yra tokia, kad kai buvau jaunas ir gyvenau su tevais, galejau zaisti zaidimus, dalyvauti turnyruose, siekti pergaliu ir pralaimejimu. O ka daryt veliau? kai nebelieka tiek laiko kiek vidurinej, kai 18 budamas issikraustai is tevu ir reikia apmoketi savo saskaitas?
Begalo dziaugiuos atrades pokeri, kuris man leidzia zaisti zaidima, kovoti del pergaliu ir pralaimejimu ir tuo paciu metu apmoketi mano saskaitas. Pasakykit kur butent jus nematot savo realizavimo pokeryje mano pateiktoj istorijoj.
Savirealizacija man - islikti paciam savimi, nuolat laimeti ka bedaryciau, maksimalizmas ir perfekcionizmas.
Labai mazai zmoniu pazystu kurie islieka savimi kai eina dirbti 9-5 darbus, kuriu nekencia ir istisai verkia koks sefas blogas, kaip atsibodo, kaip reikia atostogu. As net blogai pasijauciu, kad esu pokerio zaidejas, nes man tos problemos neegzistuoja. Taip as turiu kitu problemu, downswingai, emocijos ir panasiai, bet su visuo situo as galiu susitvarkyti.
O dabar atsakau i sita tema:
Pokeris - tai mano darbas. O kas po to?
Zaisiu pokeri tol kol kvepuosiu, tol kol turesiu galimybe ji zaisti (aka istatymai ar kitas meslas) ir tol kol busiu pajegus laimeti. "Po to" - tik mirtis.