Skrydis lektuvu/Aukštis/kitos nesvarumo būsenos

Nemėgstu aukščio, ką čia nemėgstu, tiesiog nekenčiu jausti nesant tvirto pagrindo po kojomis!.

- Taip lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė.

- Taip, kad jie būtų saugūs šimtai žmonių kazdien daro įvairius procedūrinius patikrinimus.

Tai kodėl aš nesijaučiu saugiu skrisdamas?!

Ar bijot? Kaip bijot? Ką darot, kad perliptumėt per save? Gal esate atsikratę tokios fobijos?

aukscio labai bijau,bet lektuvu skristi kazkodel nera jokios fobijos

as labai nejaukiai lektuvuose jauciuosi. Yra teke patirti panikos priepuoli skrydzio metu, kas gali atrodyti kaip pasaulio pabaiga, ypac kai dar nesi susipazines su tuo jausmu. Anksciau ta baime buvo tikrai perdeta ir nekontroliuojama, bet gerokai sumazejo po skrydzio i Aliaska. Pamenu tada teko keturis persedimus padaryti, tarp ju gyvenant, valgant, prausiantis, miegant oro uostuose, tai buvau toks pavarges, kad nebuvo vietos baimei. Aiskinant psichologiskai tai cia tiesiog buvo susikoncentravimas i isorinius dalykus ir minciu nenukreipimas i save, nes tas nekontroliuojamas minciu floodas ir sukelia perdeta baime. Tau irgi patarciau stengtis nesikoncentruoti i savo mintis, geriau demesi nukreipk i kazkokius isorinius dalykus - lektuve dalinami lankstinukai, pokalbis su sone sedinciu keleiviu, filmas kompe/telefone, angry birds'ai. Alkoholis irgi padetu atsipalaiduoti. Gali bandyti pries tai nakti pratempti nemiegojes, kad paskui atluztum lektuve. Zodziu tinka viskas kas padeda save pati apgauti

As pats visada kai tik pradedu jaustis nejaukiai lektuve tai pradedu save raminti visokiom racionaliom mintim, kaip pvz: patekimas i aviakatastrofa yra lygus mazdaug 1:10 000 000, kitais zodziais tariant tai yra vienas kartas per 27 tukstancius metu skraidant kiekviena diena. Daugiau zmoniu numirsta del gripo komplikaciju, tai kodel as kiekviena diena budamas viesoje vietoje del to nesijaudinu, taip kaip budamas lektuve? Jei pokeryje pastatytum visa savo turta, o tavo oponentas turetu 1:10.000.000, tai tu grauztumeis nagus ir prakaituotum laukdamas riverio ar uzsakinetum atostogas naujojoj zelandijoj? Per tokius klausimus kazkaip supranti kaip labai yra nepagrysta tokia baime ir koks pats kvailas esi, kad del to kvarsini sau galva

Sekmes

Jei tai tikrai aktuali problema, tai padeda organizuojami kursai "Kaip isvengti aukscio baimes". Paieskojes rasi. Mano biciulis isklause, tai sake padejo labai.

Man asmeniskai nebaisu skrist, kol neprasideda turbulencija. Tada jauciuos labai nejaukiai Beje, baime atsirado po vieno skrydzio, kai uz nugaros susedusios stiuardeses pradejo kalbeti "Dieve, Dieve, kas cia bus, kiek metu skraidau, dar niekad taip nebuvo, gal eit seimai paskambint.."

Va tada sirdis i kulnus..

Man panašus įvykis buvo - stiuardesė kolegai leidžiantis į Vilniaus oro uostą - "per 15 metų čia yra baisiausias nusileidimas", ir įsikniubusi į parankę moteris, besimeldžianti dėl sėkmingo nusileidimo Pripažinsiu buvo baisu, tačiau taipogi įvertini ir neišvengiamumą to, kas gali nutikti - kaip lemta, kiek duota, tiek ir bus

Kalbant apie baimę skristi - baimės nėra,buvo seniau kažkoks nepaaiškinamas nejaukumo pojūtis, nes tai tikrai nebuvo mano komforto zona, tačiau dabar viskas gerai.

Aš sau sakydavau maždaug taip - pakilom, reiškiasi ~ 35 proc. avarijos tikimybės išnyko (kylant įvyksta maždaug tiek procentų avarijų), skrendant kreiseriniame aukštyje įvyksta tik 5 proc. avarijų - dzin kiti procentai - tupiant, tai gali pasiruošti minčių srautui iki to laiko, kol dar nepradėjote leistis

Radau dar ir info, kiek proc. ir kada įvyksta avarijos:

Londono „Eonomist“ atliko tyrimus, kuriais nustatė aviacijos įvykių charakteristikas. 18 procentų visų avarijų įvyksta greitėjant lėktuvui. Kylant nutinka 11 procentų visų įvykių, aukštėjant – 7, horizontaliame skrydyje – 5, žemėjant – 3, užeinant į tūpimą – 12, tupiant – 16 ir nusileidus – 25 procentai visų įvykių. Beveik pusė žuvusiųjų katastrofose gyvybės neteko lėktuvui atsitrenkus į žemę.

Teko vienu metu kas kelias savaites skristi į Estiją po baisiųjų įvykių, tai po niolikto karto išvis negalvodavau apie jokias nesamones, o jausmą sulygindavau su lipimu į viešąjį transportą

Pradėjom skraidyt, kai buvo kokie 4-5 metai, tada dar į palangą. Nuo to laiko žiūriu į tai kaip į pramogą. Pakilimas ir nusileidimas iki šiol yra mėgstamiausia dalis (nesuprantu tik kodėl visi ploja nusileidus ). Vien tas nesustojamos akseleracijos jautimas iki kol lėktuvas pakyla ir žinojimas, kad tuo momentu jau skrendi "and daugiau" negu greičiausiai kada nors gyvenime važiuosi automobiliu (~250km/h). Arba lėktuvo daromas staigus posūkis, kai pakrypsti 45 laipsių kampu žemyn ir sėdi būtent prie to iliuminatoriaus, kuris apačioje. Arba kietas, gerai pakratantis, nusileidimas.

Galbūt saugumo jausmą atsinešiau iš vaikystės, o gal jo man sukelia žinojimas, kokios tvirtos yra lėktuvo konstrukcijos, palyginus su įprastom transporto piremonėmis. Gal kažkiek padeda gestikuliuojančių stiuardesių prieš skrydį sukelta šypsena Taip pat turiu tokią savybę jaustis drąsiau, kai matau kitų baimes skristi (ar šiaip bet ką gyvenime daryti).

Vienaip ar kitaip ties kažkokiom baimėm lėktuve niekad nesikoncentravau. Iš kitos pusės, kaip BlackCO minėjo, galim pažvelgt į viską iš matematinės pusės ir pamatyt, kad baisiau turėtų būt važiuot dviračiu, negu skraidyt.

Koncentruotis reiktų į tuos kelis malonius dalykus, vykstančius skrydžių metu: įsivaizduok kad tai atrakcionas su aptarnavimu, nerealiais vaizdais ir šiek tiek sveiko adrenalino (ir plojančiais lietuviais nusileidus).

Bijau ir nemegstu.

Padeda - 1 tablete xanacs (raminamieji) arba alkoholis (nemaisyt 1 su 2 tik reik).

Nors apie lektuvus turbut esu perskaites daugiau uz statistini zmogu, o vienos idomiausiu laidu National geography - air crash investigation

kad but idomesnis postas :

Ploja tikriausiai pilotui, man įdomu ar yra priemonių ar vaistų slėgio poveikiui sumažinti, visada blogai jaučiuosi, migdo bet užmigt neina.