Knygų pasaulyje

lietuviškai. skaityt originalo kalba man užtruktų amžinybę, ypač kai dauguma jo romanų virš 600psl. apimties

Vat, todėl ir klausiau

Man pačiam su rusų kalba problemų kyla. Kur radai tą knygą?

lietuviškai. skaityt originalo kalba man užtruktų amžinybę' date=' ypač kai dauguma jo romanų virš 600psl. apimties [/quote']

Vat, todėl ir klausiau

Man pačiam su rusų kalba problemų kyla. Kur radai tą knygą?

šiek tiek netikėtai: vilniuje, Pilies gatvės knygyne , o vakar baltų lankų knygyne netyčia aptikau F.D. romaną "Jaunuolis" - nžn ar seniai ar tik dabar išleistas, bet apsidžiaugęs prigriebiau ir eilėn po "Idioto" ir "Brolių Karamazovų" pastačiau

kokių yra knygų (manau tokių tikrai turėtų būti), kurios būtų ne grožinė literatūra, bet tokios, kaip "zeitgeist" ir "atgal į praeitį" filmų tipo? Ta prasme apie tikrąją pasaulio valdžią, kaip veikia viskas ir t.t. Gal kas susidūrę?

Paskutinės skaitytos ir patikusios knygos:

F.Dostojevskis „Idiotas“ - dar vienas sunkiasvoris Fiodoro romanas, perskaičiau kurį su dideliausiu įsitraukimu ir susidomėjimu. Labai įdomūs charakteriai (tiesa, vaizdinėje atmintyje jie dabar įgavę pavidalą tokį , kokį savo spektaklyje pagal šį kūrinį pateikė E.Nekrošius ) , o viso ko viršuj gerasis keistuolis-naivuolis kunigaikštis, atvykęs iš nebūties ir sujudinęs gan ramiai tekantį rusų dvarininkijos gyvenimą. Daug meilės, tiek tyros tiek iškrypusios, daug neapykantos, daug kančios, o visa tai, kaip jau įprasta F.D. romanuose, riša gilūs ir platūs psichologiniai apmąstymai.

Perskaitęs „idiotą“ panorau skaityt dar vieną F.D. romaną, tačiau nutariau duot susigulėt „idiotui“ , o griebtis, nepabūgęs apimties, ryžaus kito klasikos veikalo:

Lev Tolstoj – „Ana Karenina“ . Pradėsiu nuo to, jog kažkas apie šį romaną atmintyj išliko iš vidurinės kurso, t.y. pamenu ne pačią kūrinio ištrauką, o tai su kokiu užsidegimu rusų mokytoja apie jį pasakojo ir pristatinėjo

Ir vėlei, jei taip galima išsireikšt, pasisekė – veikalas nuostabus, du tomai tirpte sutirpo, kažkaip nevengiau jo skaityt nei stoties šurmuly, nei dideliausiai pavargęs – atgaivindavo. Nors romanui galima prikišti, jog vietomis jis tarsi linksta į kokią nūdienoj populiarią muilo operą, tačiau viskas romane taip vaizdžiai aprašyta, kad vargu ar kokio muilakurio fantazija gebėtų kažką panašaus perteikt televizo ekrane.

Kaimo darbai aprašyti neįtikėtinai vaizdžiai , kaip ir pagrindinio su tais darbais susijusio personažo Levino (beje, susidarė vaizdas, kad pagrindinis romano herojus yra būtent jis, na bent jau apie jį buvo įdomiausiai skaityti) jausmai ir išgyvenimai.

Nusprendęs padaryt pertraukėlę nuo rusų klasikų kibau šiak tiek kitokion literatūron. žemiau minėtą autorių girdėjau nesyk linksniuojamą, ale nieko nebuvau skaitęs, tad spragą ėmiausi kamšyt:

F.Kafka „Pilis“ – nuo pirmųjų puslapių romanas sugebėjo sukurt tokią mistiškai slogią paslapties atmosferą, kuri neapleido iki pat paskutinių lapų. Visas romanas persmelktas kažkokiu absurdiškumo siaubo šešėliu. Skaitant apima kažkoks beviltiškumo jausmas, lyg mintys muistytųsi norėdamos patogiau atsigult, bet patogesniam poguliui vietos nėra. Tam tikros paralelės kyla ir su nūdienos socialinės sanklodos grimasomis – paprastas žmogelis prieš biurokratinį aparatą ir sistemą yra tikras niekalas, toks pat herojus kaip ir su ‚pilimi‘ kontakto ieškantis K. , tik vietoj vardo raidės neretai viskas žymima skaičiais iš paso ar kortelių. Keistos, kartais juokingos, neretai nelogiškos romano situacijos, keisti jose atsiduriantys veikėjai, keisti sprendimai. šauni knyga.

F.Kafka „Amerika“ – šmaikštesnė už „Pilį“, atmosfera jau kiek kitokia, tačiau vis vien išlieka tas pats likimo vėtomo žmogaus menkumas , priklausymas nuo išorinių, dažniausiai jam nepalankių, aplinkybių. Pilna absurdiškai ir net komiškai besiklostančių situacijų, pačių keisčiausių veikėjų ir jų tarpusavio santykių. Romano centre jaunuolis, aplinkybių ištremtas iš Europos į Ameriką ir ten gan nesėkmingai bandantis surast sau tinkamą vietą sociume.

Taigi kadangi mane domina alternatyvūs gyvenimo būdai, tokie kaip narkomanų, valkatų, keliautojų, atsiskyrėlių ir panašūs variantai, tai mane sudomino ir Henrikas DAKTARAS - Išlikti žmogumi. šios knygos perskaičiau dar tik pusę (~150psl), bet man ji patinka.

Knygoje naudojamas leksikonas nėra labai įmantrus - nenuostabu - turbūt autobiografijos pasakotojas (esu tikras, kad knygą rašė tikrai ne henytė, kadangi stilistikos žinios būtų silpnokos jam) tiesiog be 200 žodžių + 500 keiksmažodžių savo arsenale kitų žodžių ir neturi. Vietomis knyga skaitosi smagiai, o vietomis eina pasikartojimai.

Knygoje labai gausu paties sau prieštaravimui - vienur rašo, kad kas rytą bėgdavo po 10km krosą, kitur - 15, vienur rašo, kad tabakas jam niekad nepatiko, kitur - kad godžiai užtraukė cigaretės dūmą.

Knygos herojus daugelyje vietų save piešia kaip super herojų, kuris rūpinasi nekaltaisiais, silpnaisiais, nors ten pat pamini, kad tie patys silpnieji yra sudorojami. Taipgoi daug kalba apie muštynes, kurių metų kenčia būtent nekalti žmonės. Savo idiotišką karšakošiškumą verčia ugningam jaunysės charakteriui.

Knyga man patiko dėl to, kad joje yra stipriai aprašomas kalėjimo gyvenimas (kiek tiesos, o kiek melo pasakyt negaliu) bei tuo, kad galėjau pasižiūrėti į jo pasakojimus įvykius iš savo perspektyvos ir palyginti mūsų pasaulėžiūros skirtumus. Knyga sukėlė dar didesnę antipatiją Daktarui ir patvirtino tai ką galvojau anksčiau - ne mafija čia - ne mafija...

Aldous Huxley "Suvokimo durys(doors o perception)

"Brave new world" autorius, žmogus, draugavęs su Rau Bradbury ir Aleister Crowley šioje knygoje, kuri beje padarė nemažą įtaką hipių subkultūrai ir netgi paskatino Morrisoną pavadinti savo grupę "The Doors", aptaria būdus, kaip atleidus sąmonės vožtuvus praplėsti pažinimo ribas. Kaip raktą į pasąmonės gelmes Huxley renkasi haliucinogeną meskaliną (3,4,5-trimethoxyphenethylamine), kurį gana plačiai naudoja JAv ir Meksikos indėnai savo apeigose (išgaunamas iš peyote kaktuso). Knyga išties įtraukianti, pirmoj daly autorius aprašinėja pojūčius, patirtus pavartojus meskalino, o kitoje diskutuoja apie sąmonės praplėtimo galimybes apskritai - "Dirbtinius rojus". įdomiausia, kad prie dirbtinių rojų priskiriami ne tik narkotikai, bet taip pat ir kinas, teatras ir ypatingai dailės kūriniai. Argumentuojama, kad žmonės nori nors trumpam užsimiršti ir pabėgti į kitą pasaulį, nes daugelio jų gyvenimai yra labai

kasdieniški, pilki ir nuobodūs . Ypatingai mane sužavėjo kaip Huxley aptarinėja ir interpretuoja paveikslus, kadangi aš pats nesugebu įžvelgti kažko daugiau nei "patinka" arba "nepatinka". Tiesa, kai kurios vietos sausokos (aptariamas cheminis narkotikų veikimas) arba pernelyg sudėtingos. čia prisiminiau, kaip Waltas Disnejus grąžino Huxley Alisos scenarijų pasakęs, kad jame suprato tik kas trečią žodį . Taip pat daugaka ir misticizmo, į kurį visą gyvenimą buvo linkęs pats Huxley. Bet apskritai knyga puiki ir visiškai ne apie narkotikus kaip gali pasirodyt iš pradžių.

"Bet žmogus, žengiantis pro Duris Sienoje, niekuomet nebus toks pats, koks išėjo. Jis bus išmintingesnis ir mažiau pasipūtęs. laimingesnis, bet mažiau patenkintas savimi, kuklesnis, kad pripažintų savo tamsumą, bet geriau pasirengęs suprasti žodžių ir daiktų santykį, santykį, kuris sistemišką mąstymą sieja su neįžvelgiama Paslaptim, kuriąm jis nuolat tuščiai stengiasi suvokti".

Midazazai, net nezinojau, kad lietuviu kalba si knyga isleista. Tu patsai lietuviu kalba skaitei ? Ar kokybiskas vertimas? Nebudavo dviprasmybiu ar dar ko?

Ape sia knyga tik teigiamai atsiliepe Terrence Mckenna ir Hofmanas, bet vis dar nedrisau jos is amazones uzsisakinet. Dabar manau lengvesnis variantas atsirado, paprasciausiai pasiimt is Vagos

Vertimas kokybiškas, geresnis nei prieš pora metų Lietuvoje išleisto garsiausio Huxley kūrinio Brave New World. Be ,,Suvokimo Durų'' šioje knygoje yra ir bonusas - kelaiis metais vėliaus išleistas ''Dangus ir Pragaras''. šiaip tikrai patariu perskaityti, jei patiks, tada jau ir apie skaityma originalo kalba galėsi pagalvot:)

jau skaitau Cia beje labai i tema Huxley priesh Orwella.

Midazazai, net nezinojau, kad lietuviu kalba si knyga isleista. Tu patsai lietuviu kalba skaitei ? Ar kokybiskas vertimas? Nebudavo dviprasmybiu ar dar ko?

Ape sia knyga tik teigiamai atsiliepe Terrence Mckenna ir Hofmanas, bet vis dar nedrisau jos is amazones uzsisakinet. Dabar manau lengvesnis variantas atsirado, paprasciausiai pasiimt is Vagos

Sorry Beirut, tik dabar pamačiau tavo postą . Vertimas mano numone geras, ypatingai turint galvoj pono Huxley žodyną - specifinių terminų ir tarptautinių žodžių pilna. Neperseniausiai perskaičiau ir lietuviškai išleistą "Naują puikų pasaulį" - vertas dėmesio reikalas, ypač turint omeny, kad tą antiutopiją jis parašė 1932 metais. Vienas dalykas tik nepatiko, bet nespoilinsiu gal

žiūriu, daugelis aprašo Dostojevskius, Kafkas ir Tolstojus, o tokio pagal idėją popsinio autoriaus kaip Mario Puzo niekas nepaminėjo. Neskaitėt, ar paprasčiausiai didelio įspūdžio nepaliko? Nuo vasaros pabaigos perskaičiau tris jo kūrinius, ketvirtas vis dar guli (tiesa sunkiai sekasi su juo).

Mario Puzo "Krikštatėvis". Garsiausia knyga apie mafiją, pagal kurią pastatyta ir garsioji filmų trilogija. Kadangi pirmą buvau matęs filmą, o tik po kiek laiko skaičiau knygą, tai įspūdis ne toks stiprus koks turėtų būti. Apie veikėjus jau buvo susidaryti portretai žiūrint filmą, taigi labai lengvai suėjo knyga. Tačiau ar žinant ką apie ją, ar nežinant, vistiek pritraukia skaitytoją. Pasakojama apie Korleonių šeimą, jos galybę, kuria kai kurie netikėjo, ir teko skaudžiai už tai sumokėti. Tsakant, jei jau domiesi ta tema, neperskaityti šitos knygos yra nuodėmė.

Mario Puzo "Paskutinis Donas". Man asmeniškai labiausiai patikusi Puzo knyga. Kiek didesnės apimties net už Krikštatėvį, tačiau perskaityta žymiai greičiau. Pasakojama apie Klerikucijų klaną, kuomet viena iš šeimos atšakų pasuka į kino pasaulį. Ne vaidinti savaime aišku, o uždirbinėti pinigų. Tiesa sakant, skaitant vidurinius knygos puslapius apie šou verslą dažnai galvojau, kaip tas bus susiję su mafija ir tolimesne eiga, tačiau viskas gražiai susirišo. Labai patiko pagrindinio veikėjo, Kroso de Lenos, paveikslas, ko gero dar stipresnis nei Maiklo Korleonės "Krikštatėvyje". Pabaiga, kaip jau įprasta Puzo, viskas puikiai ir labai įtraukiančiai išdėstyta, labai aiškiai parodoma, ką mafijoje reiškia kraujo ryšys.

Mario Puzo "Omerta". Silpniausia iš trijų ( ) skaitytu Puzo knygų. Pasakojama apie Dono Eiprilio palikuonius, tris tikrus ir vieną seno mirštančio draugo paliktą vaiką. įspūdį sumažina faktas, kad čia šeimos jau praktiškai nebėra, trys Dono Eiprilio vaikai įsilieję į aukštuomenę, dirba švarų darbą. Tačiau kuomet netikėtai nužudomas Donas, jo įvaikis, Astoras Viola, parodo jog yra sicilietiško kraujo, primena jog buvo mokomas sicilijos mafijozų gyvenimo paslapčių, ir imasi išsiaiškinti, kas buvo kaltas dėl jo brangaus netikro tėvo mirties. Kiek "filmiškai" įkišami FTB, kitos policijos institucijos, stipresnis vos vienas personažas, dėl to knyga silpnoka. Plius, apimtis irgi maža.

Dabar skaitau Mario Puzo "šeima", visai kitokio pobūdžio knyga, pasakojanti apie laikus, kuomet tokios šalies kaip Italijos praktiškai nebuvo, o gyvavo atskiros "valstybės" Neapolis, Milanas, Roma, Ispanija, Prancūzija ir Popiežiaus būstinė Vatikanas. Tokia keista knyga, kitiems dėl kai kurių intymių detalių gali pasirodyti net šlykšti, tačiau tikėkimes sueis gerai.

O kur Sicilietis ?

dar nedaaugau iki siciliečio. Bet kai (jei) perskaitysiu šeimą, imsiuos ir Siciliečio

George Orwell "Gyvulių ūkis"

turbūt dauguma jei neskaitę tai bent girdėję apie tokį veikalą , vienas iš tokių buvau ir aš - vis girdisi politikų, jų apžvalgininkų, ar kitų viešų veikėjų lūpose "viskas Lietuvoje krypsta/pakrypo link Orwelo aprašyto gyvulių ūkio"

ir ką gi, knyga žinoma savo siužetu nenustebino, būtent dėl tų jau anksčiau pasidarytų ir šiaip nuolatinių apmąstymų bei paralelių tarp Lietuviškojo politinio gyvenimo ir absurdo. Tačiau knyga, kaip žinia, buvo parašyta 1945-tais, taigi įžvalgiai aprašė būsimus laikus, dėl ko jin iki dabar ir tebelinksniuojama.

Trumpai tariant nedidelės apimties politinės satyros kūrinys apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš savo šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.