Pokeris ar gyvenimas?

Sveiki, mieli pokerio mylėtojai, sveiki ir tie, kurie tik pradeda atrasti šį įdomų, įtraukiantį ir "nebepaleidžiantį" žaidimą ( o gal reikėtų sakyti - naują Jūsų gyvenimo būdą?). šis straipsnis daugeliui, matyt, nesukels didelio susižavėjimo, tačiau jaučiu pareigą jį parašyti, ir viliuosi, kad tai padės pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą, arba pažiūrėti kitomis akimis į tai, kuo dabar užsiimate, kas Jums šiuo metu atrodo svarbiau už viską kitą.

Taigi, esu nieko neveikiantis, savo šeimą (tėvus, senelius, ir kas baisiausia, regis jau ir savo draugę) nuvylęs vyras. Niekur nedirbu, niekur nebesimokau, nors bandymų tą daryti buvo, deja, jie visi žlugo/buvo sužlugdyti to, ką ne vienas iš čia apsilankančiųjų vadina didžiausia savo aistra, mėgstamiausiu pomėgiu, ar netgi savo darbu...

Bet apie viską nuo pat pradžių... Pokeriu susidomėjau mokydamasis dar mokykloje, taip jau atsitiko, kad su keletu klasiokų pradėjome stumdyti savo priešpiečių pinigus būtent pagal šio žaidimo taisykles. Esu imlus ir labai azartiškas, todėl ilgai laukti nereikėjo, kol kiekvieną dieną galėjau sau leisti priešpiečius valgyti po tris - keturis kartus. Tuo metu buvau gal kokių šešiolikos metų. Mokiausi gerai, buvau, kaip sakoma, gerų tėvų vaikas, kurį nuolatos spausdavo, todėl nuo pat mažens buvau pirmūnas. Bet buvau ir gyvenimą pats norintis pačiupinėti žmogus. Tai ypač išryškėjo paauglystės laikotarpiu. Norėjau viską "pačiupinėti" savo rankomis. Tikrai nebuvau šilkinis, teko išbandyti daugumos tuo metu įmanomų įsigyti narkotikų poveikį, nevengiau išgerti ar parūkyti, kas tuo metu atrodė taip brandu ir taip "krūta". Tačiau visi šie dalykai buvo laikini, ko, deja ,negaliu pasakyti apie pokerį. Jis mane įtraukė, atėmė viską kas man buvo svarbu, ką aš mylėjau ar net dabar tebemyliu, ir nebepaleido...

Dešimtoj, vienuoliktoj ar dvyliktoj klasėj mano vieninteliai prisiminimai yra limitų kilimai, o ne vadovėliai, mokytojai, žinios... Vienintelis mano išsigelbėjimas laikant valstybinius egzaminus buvo tai, kad turėjau tvirtą pagrindą atsineštą iš žemesniųjų klasių. Tik tai man padėjo pusėtinai susitvarkyti su egzaminais. Ir dabar gerai pamenu žodžius, tėčio pasakytus per abitūros diplomų įteikimą: "sūnau, paskutinius tris metus mokykloj aš buvau tikriausiai daugiau kartų nei tu, todėl labai prašau panaudok šį "mano" diplomą tinkamai". Deja, buvau per jaunas ir jau per daug laimėjęs pokery, kad tie žodžiai tada man būtų padarę įtaką, kurios taip reikėjo.

Stojau į universitetą tik tam, kad stoti, jau tada apie nieką kitą negalvojau tik kaip kuo greičiau pakilti į užsibrėžtą limitą. Iš universiteto iškritau, o gal reikėtų sakyti išėjau po pirmo semestro. Tiesa tokia, kad per visą semestrą tebuvau ten gal kokius penkis kartus. Po to vis save apgaudinėdavau, kad stosiu kitais metais, tiesa, porą kartų ir buvau įstojęs, bet viskas baigdavosi labai panašiai kaip ir pirmąjį. Apie kažkokį „normalų“ darbą jau net nebegalvojau.

Visą savo laiką skyriau tik pokeriui, negaliu sakyti, kad žaisti sekėsi blogai. Tikrai ne, bet tai tikriausiai ir buvo dižiausia mano nelaimė. Pokeris pasiglemžė visą mano laiką, visą mano energiją, visą mano gyvenimą... Tapau nuolatos laiminčiu, geru pokeriu žaideju, man nereikia ir tikriausiai dar ilgai nereikės sukti sau galvos dėl pinigų, bet mainais už tai pokeris iš manęs pasiėmė šeimą, tėvus, draugus, bei sužadėtinę. Manais už tai jis pasiėmė MANE, visą TIKRą mano gyvenimą... Likau vienui vienas... Turiu tik pokerį, kuris, kaip dabar suprantu, be kitų dalykų, be mano jau prarastų dalykų, man yra visiškai nereikalingas ir nesvarbus...

Prašau kiekvieno Jūsų gerai pagalvoti ir atsakyti sau į klausimą, ar Jūs tikrai norite tokių mainų? žinau, kad daugelis pagalvos ir pasakys: „Ne, aš tikrai ne toks, kai reikės aš sustosiu, aš neprarasiu visko kaip kad padarė šitas asilas.“ Taip galvojau ir aš, deja net nepastebėjau kaip viskas griūva man po kojomis, atsimerkiau tik tada, kai po jomis nebebuvo jau nieko. Patikėkit, rašau čia ne dėl to, kad man patinka pamokslauti, rašau todėl, kad dabar jaučiu begalinį skausmą, ir nieko nebegaliu pakeisti.

O Jūs galbūt dar galite...

wow, labai gerai parasyta ir tikrai vercia susimastyt...

Nemaziau svarbus dalykas pokeryje nei Bankroll management yra ir Time management. Deja, bet dazniausiai apie tai nesusimastoma. Jei pokeris pakeicia darba, tai jis ir turi uzimti tiek pat laiko. O jei tik galvoji kaip kilti limitais, nesugebi saves kontroliuot, zaidi iki pamelynavimo, tai, kad ir laimi, bet saves vadinti geru zaideju negali. Laimi kitu dalyku gyvenime saskaita. Kiekvienas zaidejas kazka turi anksciau ar veliau paaukoti, bet tuo ir skiriasi geri zaidejai nuo eiliniu. Geri paaukoja tiek kiek gali, ir turbut daugelis geru zaideju pasakys, kad pokeris ju gyvenime svarbus, bet ne svarbiausias.

O tau palinkesiu suprasti, kad, praktiskai niekada nebuna per velu. Jei sugebi apie tai rasyt, tai supranti situacijos rimtuma. O jei tai supranti, tai ir surasi budu viska pakeist. Nei mokytis, nei myleti, nei atsiprasyti ir pripazint klydus nera per velu.

Kaip atrodo tavo diena?

Man tai čia panašu į tam tikrų žmonių sociologinį eksperimentą Kažkaip per daug sklandžiai dėstomos mintys, per daug taisyklinga skyryba ir rašyba kaip žmogaus, nuo 9 klasės nieko nesimokiusio.

Bet net jeigu tai ir tikra, tai kur problema? Tu jau suvokei esminį dalyką - pokeris vagia tavo gyvenimą. Tas yra svarbiausia, nes baisiausia būna, kai žmogus to net nesuvokia. O jei suvoki - kas trukdo keistis? Jei sakai, kad iš pokerio uždirbti daug, tai galbūt čia kaltas ne pokeris, o godumas? Kas trukdo pokeriui atiduoti dvi savaites per mėnesį, o likusias dvi skirti savo draugei (maža kelionė į užsienį, pvz.) ar savo draugams?

Pritariu Gobbitui. ;-)

Kokiuose limituose žaidi? Ir gal kokį video esi įrašęs būtų įdomu pasižiūrėti. Ir kaip manai iš ko geriausia mokytis pradedančiam žaidėjui? Ar iš knygų, ar video, o gal "practice make it" perfect? Nes kaip suprantu esi laimintis žaidėjas ir turi kuo pasidalinti su pokerio bendruomene. Beje net neužsiminiai žaidi sng, ar cash, o gal mtt?

P.S. Mano gyvenimą, galima sakyti, jau pakeitei...

Kokiuose limituose žaidi? Ir gal kokį video esi įrašęs būtų įdomu pasižiūrėti. Ir kaip manai iš ko geriausia mokytis pradedančiam žaidėjui? Ar iš knygų, ar video, o gal "practice make it" perfect? Nes kaip suprantu esi laimintis žaidėjas ir turi kuo pasidalinti su pokerio bendruomene. Beje net neužsiminiai žaidi sng, ar cash, o gal mtt?

:D:D nuzude sitas komentaras ar tu tikrai toks kvailas,kad manai jog zmogus kuris pataria nebezaisti pokerio tau pasakys kaip ka zaisti ir pns?

o siaip tai labai patiko skaityti, geras postas, nors ir nevisur sutinku su rasanciojo nuomone

gražiai parašyta ir smagu, kad "supratimas", kad pokeris = blogis, atsirado ne tada, kai pralošei pinigus, kaip dažniausiai būna.

Matau vieną esminę klaidą tavo mąstyme, tai kad dėl visko kaltas pokeris, kaltos aplinkybės. Pokeris yra tik žaidimas, o kaip jį žaisti ir ar išvis žaisti - TAVO pasirinkimas. Prioritetus renkiesi TU PATS ir jei šeimą statai žemiau pokerio - tai yra TAVO pasirinkimas, o ne pokerio.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. O tavo atveju dar niekas nesibagė, o tik prasidėjo, tad stenkis, tvarkykis ir siek to, ką nori pasiekti. Toks jau tas gyvenimas - kažką prarandi, kažką atrandi, bet niekada nesi bejėgis kažką keisti

:D:D nuzude sitas komentaras ar tu tikrai toks kvailas,kad manai jog zmogus kuris pataria nebezaisti pokerio tau pasakys kaip ka zaisti ir pns?

o siaip tai labai patiko skaityti, geras postas, nors ir nevisur sutinku su rasanciojo nuomone

Graudu

Arba levelingas, arba tipiška paauglio maištautojo, kuriam visą gyvenimą ilgam laikui užvaldė viena idėja, tikslas, istorija. Kažkur esu skaitęs, kad toks gilus emocinis įsitraukimas gali trukti apie 7 metus. Po to, pasiekus savo išsvajotą tikslą, apima didelė tuštuma.

Bet pažiūrim realiai - ~22 metų jaunuolis, apsirūpinęs į priekį ir palūžęs? Nejuokinkit:))))))) čia kaip tik tas taškas nuo kurio galima pradėti lipdyti savo gyvenimą taip kaip nori. Kad ir studijuoti ornitologiją, ar kažką kito, kas į galvą šaus. Tokiam ištižėliui reikėtų praeiti youtube seansą kur filmuota realybė karštuose taškuose, pastovios nelaimės zonose, susirasti pažįstamų kurie aria maximos kasose, tam kad galėtų mokytis.

Na aš manau, kad prie tokio autoriaus charakterio galima parašyti į daugelį forumų

WoW ar gyvenimas?

Travianas ar gyvenimas?

CS ar gyvenimas?

čia tikrai nėra pokerio kaltės tame, o greičiau pačio bėda. Tiesiog jei sugebėjai mesti narkotikus ir nora prisigert, tai manau kad tikrai neturėtų kilti problemų suvaldyti aistrą pokeriui. Be to cmon ką reiškia "nieko negaliu pakeisti"!

Juolab, kad jos nebūtina visiškai atsisakyti. Tiesiog užtenka kaip ir paminėjo "Time Management". Jei pokeris tampa darbu, tai reikia ir žiūrėti į jį atitinkamai.

P.S. Sunku patikėt, kad pokeris užima tiek laiko, kad jo nebelieka normaliam gyvenimui visiškai. Man jis paprasčiausiai įkyrėtų tada Net ir dabartinių varganų poros valandų per dieną man jau kartais būna "per daug".

"Tapau nuolatos laiminčiu, geru pokeriu žaideju, man nereikia ir tikriausiai dar ilgai nereikės sukti sau galvos dėl pinigų, bet mainais už tai pokeris iš manęs pasiėmė šeimą, tėvus, draugus, bei sužadėtinę. Manais už tai jis pasiėmė MANE, visą TIKRą mano gyvenimą..."

O šitą galima pasakyt apie didžiąją dalį dabartinių verslininkų Kurių darbas nebepaliko vietos nuosavam gyvenimui. Taip, kad niekas dar neprarasta.

Man tai čia vėjas. Kaip tik jei esi geras pokerio žaidėjas, o ne 12h per dieną micro limitus grindinantis ir 2k litų mėnesin kalantis robotas, tai nesuvokiama kaip tas pokeris gali viską atimt... Kaip tik pokeris suteikia didžiulę laisvę, daugiau galimybių, dažniau su šeima/drauge/draugais gali būt, laisvesnis grafikas. Tik, žinoma, reikia protingai susiriktuot ir darbo valandas. Manau dauguma ir žaidžia pokerį, kad gautų daugiau laisvės, nepriklausomybės ir sąlyginai lengvesnių pinigų, nei dirbant Lietuvoj 8-17 už 1,5k.

Ir autorius sako jog "esu nieko neveikiantis, savo šeimą (tėvus, senelius, ir kas baisiausia, regis jau ir savo draugę) nuvylęs vyras." Kol galvosi, kad pokeris yra = nieko neveikimas, kad taip "nieko neveikiant" užsitikrini sau gerą gyvenimą, tol nieko gero nebus. Arba kol nesugebėsi suprotint savo artimųjų (savęs?), jog tai yra garbinga, sunki ir tiek tau, tiek tavo artimiesiems naudą nešanti veikla/darbas.

Nors bet kokiu atveju čia man, kaip ir Gobbitui, šviečias kažkoks eksperimentuks, kažkoks tiriamasis postas ar panašiai.

visu pirma netikiu siuo postu kaip tikru.

bet del idejos ar nesusimastot kad prasedet darbe 10h dar prastai ar vidutiniskai apmokame ir but nesuzavetam tuo darbu, daug blogiau nei prazasit pokeri, pokeri bent jau dirbi kaip ir kada nori, ir laika planuoji taip kaip pats nori. ir niekas neknisa proto kad daryk taip ar anaip darai kaip paciam atrodo gerai.

niekas ir niekada man neyrodys kad pokeris blogai, aisku trukumu jis turi taip pat savu, bet jie lengvai pasalinami tik reikia noro turet.