Palûþæs

Kaip ir rašiau prieš tai, nesitikėjau kad daugelį sužavės tai, ką parašiau . Ir visgi man liūdna skaityti tokius komentarus. Mažai kas suprato, ką norėjau pasakyti. Ką gi, nežadu labai plėtotis, juolab kad ir Jūsų nuomonės pakeisti nebesitikiu. Bet pabandysiu paaiškinti Jums tai, ko daugelis liko nesupratę. Pokeriui skirdavau ( būtąjį laiką vartoju, nes pastaruosius du mėnesius beveik nežaidžiau dėl rimtų asmeninių problemų ) ne dvidešimt keturias valandas per parą, kaip kažkas čia įsivaizdavo. Taip, žaisdavau daug, mokymuisi skirdavau taip pat nemažai laiko. Bet teoriškai laiko šeimai, draugams, sau, tiesiog paprastam gyvenimui turėjo pilnai užtekti . Deja, tik teoriškai... Praktika parodė visai ką kitką. Net ir atsitraukęs nuo pokerio negalėjau visiškai nuo jo atsiriboti, mano mintys vis dar sukdavosi apie kortas. Negalėjau pilnavertiškai bendrauti su sužadėtine, su draugais. Aš nebebuvau savimi... Nuolatos tik ir tegalvodavau kaip grįšiu ir vėl kibsiu žaisti. Ne, paskutiniu metu aš jau nebežaisdavau dėl to, kad laimėčiau kažkokią sumą, aš žaisdavau tam, kad žaist... Aš gyvenau žaidimu, gyvenau pokeriu. Man nebereikėjo nieko kitko. Nebereikėjo, kol to kitko galutinai nepraradau... žinot, dabar aš labai gailiuosi, kad nesustojau tada, kai tą padaryti dar galėjau. Dabar aš to nebegaliu. Aš nebegaliu NEžAISTI. MAN TO REIKIA... Ar labiau už šeimą, už mylimąją , už viską kitką? Ne... Bet reikia taip, kad nebegaliu to atsisakyti... Negaliu, kad ir kaip to norėčiau. Aš jau neįstengiu nugalėti savęs. Aš neprašau Jūsų užuojautos, aš prašau Jūsų tiesiog pagalvoti, ar šis „kailis tikrai vertas išdirbimo?“. P.S. Dėl visų įvykių, kuriuos čia parašiau, aš kaltinu tik SAVE. Pokeris buvo tik įrankis, kuriuo nemokėjau naudotis „pagal instrukcijas“, todėl vietoj to, kad kažką pastatyčiau, aš tik dar labiau viską sugrioviau. Todėl gerai pagalvokit, ar tai tikrai tas įrankis, su kuriuo ir Jūs norite bandyti kažką pastatyti..?

Sveiki, mieli pokerio mylėtojai, sveiki ir tie, kurie tik pradeda atrasti šį įdomų, įtraukiantį ir "nebepaleidžiantį" žaidimą ( o gal reikėtų sakyti - naują Jūsų gyvenimo būdą?). šis straipsnis daugeliui, matyt, nesukels didelio susižavėjimo, tačiau jaučiu pareigą jį parašyti, ir viliuosi, kad tai padės pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą, arba pažiūrėti kitomis akimis į tai, kuo dabar užsiimate, kas Jums šiuo metu atrodo svarbiau už viską kitą. Taigi, esu nieko neveikiantis, savo šeimą (tėvus, senelius, ir kas baisiausia, regis jau ir savo draugę) nuvylęs vyras. Niekur nedirbu, niekur nebesimokau, nors bandymų tą daryti buvo, deja, jie visi žlugo/buvo sužlugdyti to, ką ne vienas iš čia apsilankančiųjų vadina didžiausia savo aistra, mėgstamiausiu pomėgiu, ar netgi savo darbu... Bet apie viską nuo pat pradžių... Pokeriu susidomėjau mokydamasis dar mokykloje, taip jau atsitiko, kad su keletu klasiokų pradėjome stumdyti savo priešpiečių pinigus būtent pagal šio žaidimo taisykles. Esu imlus ir labai azartiškas, todėl ilgai laukti nereikėjo, kol kiekvieną dieną galėjau sau leisti priešpiečius valgyti po tris - keturis kartus. Tuo metu buvau gal kokių šešiolikos metų. Mokiausi gerai, buvau, kaip sakoma, gerų tėvų vaikas, kurį nuolatos spausdavo, todėl nuo pat mažens buvau pirmūnas. Bet buvau ir gyvenimą pats norintis pačiupinėti žmogus. Tai ypač išryškėjo paauglystės laikotarpiu. Norėjau viską "pačiupinėti" savo rankomis. Tikrai nebuvau šilkinis, teko išbandyti daugumos tuo metu įmanomų įsigyti narkotikų poveikį, nevengiau išgerti ar parūkyti, kas tuo metu atrodė taip brandu ir taip "krūta". Tačiau visi šie dalykai buvo laikini, ko, deja ,negaliu pasakyti apie pokerį. Jis mane įtraukė, atėmė viską kas man buvo svarbu, ką aš mylėjau ar net dabar tebemyliu, ir nebepaleido... Dešimtoj, vienuoliktoj ar dvyliktoj klasėj mano vieninteliai prisiminimai yra limitų kilimai, o ne vadovėliai, mokytojai, žinios... Vienintelis mano išsigelbėjimas laikant valstybinius egzaminus buvo tai, kad turėjau tvirtą pagrindą atsineštą iš žemesniųjų klasių. Tik tai man padėjo pusėtinai susitvarkyti su egzaminais. Ir dabar gerai pamenu žodžius, tėčio pasakytus per abitūros diplomų įteikimą: "sūnau, paskutinius tris metus mokykloj aš buvau tikriausiai daugiau kartų nei tu, todėl labai prašau panaudok šį "mano" diplomą tinkamai". Deja, buvau per jaunas ir jau per daug laimėjęs pokery, kad tie žodžiai tada man būtų padarę įtaką, kurios taip reikėjo. Stojau į universitetą tik tam, kad stoti, jau tada apie nieką kitą negalvojau tik kaip kuo greičiau pakilti į užsibrėžtą limitą. Iš universiteto iškritau, o gal reikėtų sakyti išėjau po pirmo semestro. Tiesa tokia, kad per visą semestrą tebuvau ten gal kokius penkis kartus. Po to vis save apgaudinėdavau, kad stosiu kitais metais, tiesa, porą kartų ir buvau įstojęs, bet viskas baigdavosi labai panašiai kaip ir pirmąjį. Apie kažkokį „normalų“ darbą jau net nebegalvojau. Visą savo laiką skyriau tik pokeriui, negaliu sakyti, kad žaisti sekėsi blogai. Tikrai ne, bet tai tikriausiai ir buvo dižiausia mano nelaimė. Pokeris pasiglemžė visą mano laiką, visą mano energiją, visą mano gyvenimą... Tapau nuolatos laiminčiu, geru pokeriu žaideju, man nereikia ir tikriausiai dar ilgai nereikės sukti sau galvos dėl pinigų, bet mainais už tai pokeris iš manęs pasiėmė šeimą, tėvus, draugus, bei sužadėtinę. Manais už tai jis pasiėmė MANE, visą TIKRą mano gyvenimą... Likau vienui vienas... Turiu tik pokerį, kuris, kaip dabar suprantu, be kitų dalykų, be mano jau prarastų dalykų, man yra visiškai nereikalingas ir nesvarbus... Prašau kiekvieno Jūsų gerai pagalvoti ir atsakyti sau į klausimą, ar Jūs tikrai norite tokių mainų? žinau, kad daugelis pagalvos ir pasakys: „Ne, aš tikrai ne toks, kai reikės aš sustosiu, aš neprarasiu visko kaip kad padarė šitas asilas.“ Taip galvojau ir aš, deja net nepastebėjau kaip viskas griūva man po kojomis, atsimerkiau tik tada, kai po jomis nebebuvo jau nieko. Patikėkit, rašau čia ne dėl to, kad man patinka pamokslauti, rašau todėl, kad dabar jaučiu begalinį skausmą, ir nieko nebegaliu pakeisti. O Jūs galbūt dar galite...