Herkus

35-ias įpirkas į dugną teko apturėt per ~20k dalinimų, tiesa, tai buvo Omaha turnyrinis blogio bėgimas (žaidžiant vidutiniškai 70 turnyrų per mėnesį) truko vienerius metus

arba negausi - coinflipas :-)

nuotaikingas videoklipas:

pažaidžiau ir aš. eilinisyk išsiaiškinau, kad nemoku žaist ir tiek

vieno išskirt nebūtina, ir manrods vieno žanro , kaip absoliutaus gėrio išskyrimas kaip tik būtų opozicija to, ką galėtume vadint "išlavinta ausim" ar išlavintom smegenim. Tačiau kiekvienas stipriau besidomintis muzika melomanas tikrai gebės išskirt keletą žanrų, katrie jam arčiausiai širdies. sakyčiau kenksmingos gyvenimo sąlygos :] vienas dalykas yra girdėt, kitas - klausyt. senos geros yra gerai ir tenkina tol kol nepradedi stipriau domėtis alternatyvia (tiek užsienio, tiek LT) muzikos scena. mano manymu įdomaus ir kokybiško popso muzikiniuose vandenyse yra apie 5%, visa kita yra besikartojantis absoliutus mėšlas, bukinantis ir teršiantis smegenis. nežinau kas yra madinga, bet aš tikrai taip teigiu. Ir labai tikiuosi, kad yra ir bus dar daugiau, kurie teigs tą patį sąmoningai ir iš širdies, o ne dėl fasado. nieko tame smerktino, tiesiog vakarėlius galima pasirinkti neberašysiu daug kartų naudotų palyginimų (jei skaitei temas apie kiną ir muziką) apie supuvusius obuolius ir kriaušes, bet faktas tas, kad prasmingai teigt ir prasmingai neigt galima daug ką, tame tarpe ir žanrą, ir juolab dainą.

kagi, ilgojo Velykų savaitgalio rezultatas: Alberas Kamiu "Laiminga mirtis" - pirmasis rašytojo romanas, išspausdintas tik po jo mirties. įdomus kūrinys, kuriame jaučiamos tam tikros paralelės su vėliau sekusiu vienu jo žymiausių kūrinių - romanu "Svetimas". Kūrinyje dvi dalys - "Natūrali mirtis" ir "Sąmoninga mirtis". Romanas pradedamas nužudymo scena ir nuo jos rutuliojasi į praeitį. Personažas tarsi ieško savo „durų į pasaulį“ ir jas randa tik nebūtyje: „Patikėk manimi, nėra nei didžiojo skausmo, nei didžių atgailų, nei didžių prisiminimų. Viskas užsimiršta, net didžiosios meilės. (...) Yra tik tam tikras būdas regėti daiktus, ir kartais jis išplaukia į paviršių“. Romane vaizduojamas žmogaus nuovargis nuo primestų „žaidimo taisyklių“, tuščio šurmulio, kuris išdidžiai vadinamas visuomeniniu gyvenimu, vienatvės, kurios nepraskaidrina nei prisirišimas prie artimųjų, nei moterys, kurių grožis, atrodo, vienintelė paguoda niūrioje, beprasmiškoje dienų tėkmėje. Kaip ir visa kita, grožis veikėjui tėra laikina iliuzija. Jis pavargo visą laiką ką nors aukoti dėl deklaratyviai siekiamos laimės ir tiesiog tyliai egzistuoja, išlaikydamas saugų atstumą nuo visko aplinkui. Jis nesusireikšmina: „Nemėgstu kalbėti rimtai. Nes tuomet lieka tik vienas dalykas, apie kurį gali kalbėti: apie savo gyvenimo pateisinimą“. Iš čia ir skaidraus lengvumo pojūtis, ir tarytum nerūpestingas prisirišimas prie „artimo“, be tragizmo ir patoso, pabrėžtino dvasingumo: „kai kurie elito atstovai iš savotiško dvasinio snobizmo tiki, kad pinigai laimei nebūtini. Tai kvaila, tai neteisinga ir savotiškai niekšiška“. Gražūs pamąstymai akistatos su mirtimi valandą: "Merso suprato, kad bijoti mirties, į kurią žiūrėjo su gyvuliška panika, reiškė bijoti gyvenimo. Mirties baimė pateisino beribį prisirišimą prie to, kas žmoguje gyva. Ir visi tie, kurie bijojo negalės ir kėlė ją į padanges, visi jie bijojo mirties todėl, kad ji teigė gyvenimą, su kuriuo jie nebuvo susiję" Kurt Vonnegut "čempionų pusryčiai" - groteskiška, politiškai nekorektiška, šiek tiek nešvanki, socialiai kritiška ir labai juokinga knyga. Taip ją apibūdina leidėjai. Su viskuo sutinku, tik labai juokinga man jin nepasirodė - skaitydamas "Skerdyklą nr5" tikrai dažniau prigaudavau save besišypsantį ar mintyse besijuokiantį. Knyga įdomi, keista ir kartu paprasta, vietomis net vaikiška, su vaikiškais paveiksliukais ir jų aprašymu (sakyčiau net erzinantis tas primityvių paveiksliukų perteklius). Pagal ją berods ir filmas (juodoji komedija) yra pastatytas. Pasakojimas apie vieno miestelio milijonierių Dveiną Huverį, kuris staiga suvokia, kad jį supa absurdiškas, beprotiškas pasaulis. Ir jam pasimaišo. Pamišęs milijonierius laukia žinios. Jis išeina į Menų festivalį, į kurį atvyksta ir dar vienas knygos veikėjas – Kilgoras Trautas. Jis – keistų idėjų kupinas rašytojas, rašantis fantastines knygas, spausdinamas pornografiniuose žurnaluose arba iliustruojamas pornografinėmis nuotraukomis. Tai daroma tam, kad knygos būtų perkamos, o pats Kilgoras Trautas nė nenutuokia, kad jis – rašytojas. Mat savo kūrinius jis matė tik pornografiniuose žurnaluose, o rankraščius siųsdavo kaskart vis kitam leidėjui, nenurodymas net savo adreso. Tų dviejų pagrindinių veikėjų gyvenimą rašytojas parodo labai tolygiai – tuo pat metu pakaitomis pasakodamas, ką daro vienas ir kitas. Kartais Vonnegutas pats atkeliauja į savo knygą ir atsisėda šalia herojų, nuolat svarstydamas, ką lieps šiems tuoj pat padaryti... Kurt Vonnegut "žmogus be Tėvynės" - paskutinė rašytojo knyga, sulipinta iš straipsnių bei pasisakymų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus. Esė rašytojas diskutuoja su savimi apie pačius įvairiausius dalykus – nuo humoro svarbos ir modernių technologijų keliamų problemų iki politikos ir skirtumų apie vyrus bei moteris. "Ar galiu pasakyti jums tiesą? Turiu galvoje šį tą, apie ką nepraneša per televizijos naujienas. Mano manymu, tiesa štai kokia: mes visi esame priklausomybe nuo organinio kuro sergantys narkomanai, beviltiškai bandantys išsiginti šio fakto. O mūsų vadovai, kaip ir daugybė narkomanų, kurių netrukus laukia „lomkės“, daro smurtinius nusikaltimus, kad gautų šio tiek mažai likusio narkotiko, nuo kurio mes priklausomi."

pirmam hande žaidžiu panašiai, kodėl - atsakei pats :] antram hande nelabai aišku kas kiek turi ir kas kiek betina, bet flope aš dedu raizą ir nebūtinai pot - tarkim 2.5-3x raizą , tam, kad nuo QK gaučiau alliną, o nuo Q8 , 78 call'ą - raizą, nes jei turnas būgnas, nelabai ką paimi, jei turnas suporuoja board'ą , tada išvis nebežinai kur esi ir esi priverstas laužyt galvą - verta ar ne turne/riveryje call'int mažus/vidutinius betus. p.s. kai postini handus, tai geriau rezultato/showdown nerodyk - išsamesnių sulauksi pasvarstymų.

PokerStars Pot-Limit Omaha High, $1.00 BB (5 handed) Poker-Stars Converter Tool from FlopTurnRiver.com (Format: FlopTurnRiver Cards) saw flop|saw showdown sekme ($110.25) SB ($272.30) BB ($100) UTG ($79.75) MP ($95.40) Preflop: sekme is Button. MP folds, sekme calls $10. 1 fold, MP calls $1, sekme raises to $4, SB raises to $14, 1 fold , sekme calls. Flop: ($30) , , (2 players) SB bets $19, sekme calls $19. Turn: ($68) (2 players) SB checks, sekme checks. River: ($68) (2 players) SB checks, sekme bets $36, SB raises to $139.5, sekme calls $41.25 (All-In). Final Pot: $222.50 Results in white below: SB has: ,, , sekme has , , , . Outcome: sekme wins $222.50.

nesiseka man juokaut...

perkelta:

perkelta:

Prie ko čia atsirūgs? Ir kurioj vietoj? didžiulės baudos yra numatytos už naudojimąsi viešąja erdve savanaudiškiems tikslams neturint leidimo! :]

jei tikėsime pravda.lt, tai rimtas koncertas vasarą nusimato:

oi atsirūgs Tamsiajam už reklamą, oi atsirūgs! :]

pigiausia įpirka į EPT etapą yra 5000 eurų. Manau jog daug įdomiau ir prasmingiau sudalyvaut kokiam LAPT ar APPT evente - pamatyt egzotišką kraštą ir tuo pačiu sužaist turnyrą, kurio įpirka nėr grėsminga (2500$). Tik kažko abejoju, kad 'neblogas' ryšis tokiai avantiūrai ? :]

primenu, jog tema čia apie dalyvavimą EPT... kešautams/kortelėms/depozitams ir kitiems dalykams yra prikurta kitų temų.

NE - KRIMINALO SIAUTėJIMUI KURšIų NERIJOJE

Bedrybsodams sau karštam traukinio kupe (traukinin pakrauta ir mašina, judam link Belgrado, iki katro kelio ~ dešimt valandų) nutariau užrašyt juodkalnietišką memuarą katrą štai ir paviešinu: Praleist šioj šaly teko beveik mėnesį, gyventa poroje pajūrio miestelių, apvažinėta daug kitų. įspūdžių daug, ir nemažai jų kontraversiški. Kaip antai Adrijos paplūdimiai – nustabus besiplakančių uolietuosna kalnuosna, ar smulkių akmenų pliažuosna bangų vaizdas, bet tuose pačiuose paplūdimiuose ir uolėtuose krantinėse kalnai akis badančių šiukšlių (kai kur vidutiniškai penki buteliai į kvadratinį metrą)... o situacija kitokia nelabai galima kitaip ir įsivaizduot, kai pamatai kaip žmogus prie savo namų plaudamas mašiną visas servetėles/laikraščius/tuščius plastikinius langų ploviklio ar tepalų bakelius paleidžia nuo kalno pavėjui , nors už dviejų metrų stovi tuščia didelė šiukšlinė... kitas važiuodamas gatve nesibodi per mašinos liuką pakelėn išmest maišiuko su šiukšlėm. Puikūs jūros ir kalnų ansamblio vaizdai, tačiau juos gigantiškais tempais niokoja statybos – nematęs gyventime tokio statybų masto ir intensyvumo. Perkami ir parduodami ištisi kalnai ar slėniai, nacionaliniai parkai, vaizdingos salos – visur statomos vilos, kotedžai, daugiabučiai. Dar prieš porą metų sklypai , turėję menką vertę dabar savininkams krauna didžiulius turtus, bendras šalies iždas irgi sparčiai pilnėja, jie jau porą metų įsivedę eurą, pažabota infliacija, vyksta neišvengiamas europėjimas/pinigėjimas, žinoma įtakojantis socialinius santykius . Juodkalniečiai tiek anekdotuose (kaip mes estus laikom lėtapėdžiais, taip serbai juodkalniečius - tinginiais, o juodkalniečiai serbus - pokvailiais, taigi jų tautosakos ankedotas: serbas ir juodkalnietis suslažina kas pirmas įveiks 100-to metrų distanciją; varžybų baigtis: serbas pasiklydo, o juodkalnietis pavargo ir nebaigė trasos :] ), tiek relybėj – tinginiai – užsieniečiai (rusai, turkai, lietuviai) arvažiuoja, superka pigiai jų žemes, stato juose savo nekilnojamus turtus ir uždirba begalinius pelnus, kai vietiniai tiesiog džiaugiasi jog gavo grašius už savo žemės sklypelį, arba kad jų sklype kažkas pastatys pastatus, juos parduos ir žemės savininkui sumokės nedidelį procentuką nuo pelnų. Atskiros pastraipos vertas netoli sostinės tyvuliuojantis Skadaro ežeras – ypatingų vaizų paletė su pakelėse įsikūrusiais gero maisto restoranėliais ar namine rakija, bei vynu prekiaujančių bobučių sodybom. Man asmeniškai nuo jį supančių kalnų atsiveriantys vaizdai padarė stipriausią įspūdį visų praleistų Montenegrijoj atostogų kontekste. Jūros pakrantė panaši tiek į Prancūzijoj, Ispanijoj, ar Italijoj matytą, bet va tas ežeras buvo Kažkas Tokio :-O Džiaugiuos jog bastytis po šalį teko ne sezono metu (vasaris – kovas) , tai šilumos man, nemėgstančiam kaitros ir drybsojimo siekiant "negro efekto", buvo pakankamai – vidutiniškai 18 laipsnių , leisdusių knygas ant uolų skaityt tai vienmarškiniui tai su megstiniu :] kitas džiuginantis reikalas – minimalus turistų kiekis, nors net šiuo metu teko matyt ne vieną kamštį įdomesniuose miesteliuose, beigi visur skaudžiai styrančią automobilių parkavimo problemą – ašarą galima braukt vien nuo kilusios minties apie parkavimo džiaugsmus vasarą :] Minusas tik toksai, kad ne viskas gamtoj žalia ir ne viskas žydi :] Labai įdomūs, panašūs ir kartu turintys nemažai skirtumų visų pajūrio miestų senamiestukai (Stari Grad). Visi maži, visi su gynybinėm sienom, keletą jų iškyšuliuose į jūrą, kiti kalne. Vienų gatvelės raizgosi plokštumoje, kitur jos kalvotos, vienur jis suremontuotas , sutvarkytas i r nuplautas, kitur likę tik beapaugą žole griuvėsiai. Seniausias iš jų skaičiuoja ~2500-uosius metus :-O žmonių teko sutikt įvairių – dauguma jų gan nuoširdūs, linkę sveikintis su nepažįstamais, kilnoja viens kitam rankas, signalizuoja viens kitam mašinose, nors su tuo žmogum jau tądien matosi trečiasyk. Būna, kad jei nepažįstamas ateini su kokiu smulkiu ar stambesniu reikalu, tai kviečia trobon, vaišina savo pagamintu vynu . Tik tiek, kad mažai kas iš jų kalba angliškai ar rusiškai, nors pasatarąją kalbą nemažai kas supranta, bo jin gan panaši į jų gimtąją serbų, tačiau dauguma vietinių retai geba/stengiasi atskyt rusiškai. Susidarė toks vaizdas, jog nacionalinis čiornagorų rūbas – treningai. Madą dikuoja kioskai, katruose prikabinta „armani, gabana“ ir kitokių „moderniojo“ pasaulio atributų. Jais pasidabinę vaikšto tiek vyrai tiek moterys nepriklausomai nuo amžiaus. Gan juokingai atrodydavo ant kioskų, ar 6 kv.m patalpų kabantis didelis užrašas „Mega Market“ ar „Grand Market“ :] Kitas juokingas dalykas – prekybos centre ar kioske negali įsigyt alaus stikliniam 0.5L talpos butely jei mainais neturi atnešęs tuščio butelaičio :] Gražių moterų mano neišranki akis čiornagorijoje pastebėjo labai mažai. Vilniaus gatvėse simpatiškų moterų per dieną matau tiek, kiek Juodkalnijoje mačiau per visą mėnesį :] Kalbant apie maistą, labai didelę rinkos dalį (bent jau visuose jūros pakrantės miestuose) sudaro greito maisto užkandinės, tik jų asortimentas platesnis nei kebabų kioskelyj ar mc'donalde. Normalesniuose baruose/restoranuose mėsos kepsniai/garnyras gaminami beveik be prieskonių, druskos, ar spec apdirbimo, kas man nelabai patiko. Užtai gan skaniai ir įvairiai patiekiamos jūros gėrybės, kurių kainos nelabai lenkia mėsos, tad teko mist jūrmaisčiu :] Be to labai skanios ten sriubos (čiorbos) , ypač teleče čorba (jautienos). Kitas įdomus aspektas - patiekalų ir alaus kainos pigiai išrodančiuose baruose ir aukšto (bent vizualiai) lygio restoranuose beveik vienodos, tad čiornagorijoj lankantis neriek bijot užsukt į ištaigingiausiai atrodančias maitinimo įstaigas, bo viskas įperkamomis ir panašiomis kainomis kaip skylėj už kampo :] Alus (pilstomas bent jau) praktiškai visose įstaigose pigiausias gėrimas - beveik visur kainuoja ~1eur, kai cocacola vidutiniškai 2 eur. šiaip, bendrai paėmus, maistas maitinimo įstaigose tikrai nėr pigus - maždaug Vilniaus kainos. Pabaigai šiek tiek sausų faktų: mašinos nuoma ~40eur/para , benzinas ~1.1 eur/l, dujos ~0.6 eur/l , dviračio nuoma ~10eur/para (tik važiuot ten nelabai yra kur, bo gatvės siauros , dažna be šaligatvių ir vingiuoja jos po stačius kalnus) .Ne sezono metu neblogas kambarys ~10 eur/para , sezono metu (nuo birželio 10tos iki rugsėjo) šokteli iki ~40 - 100 eur/para. Alus (vietinis ir serbiškas) parduotuvėse ~0.70 eur . Vietinis geras vynas 0,7L = ~ 2.5 eur. Rakija 0,7L = ~8 eur. Bare/restorane privalgyt galima už ~8-12 eur, gatvės užkandinėse - už ~3-5 keletą kelionės foto rasite čia. (deja fotikas kai kurias fotkes darant buvo brudu užsinešęs)

kadangi atostogos nebuvo trumpos, o ilgų vakarų jose taipogi pasitaikė tai teko sužiūrėt nemenkai filmų, katrų absoliučią daugumą sudaro I.Bergmano kūryba, taigi trumpai apie kiekvieną jų: Ingmar Bergman„The Touch“ (1971) – gan lengvai (netrūksta nuotaikingų garso takelių, bei aliuzijų į komediją) susižiūrėjusi šeimos santykių drama. Moteris (ją vaidina žavingoji Bibi Andersson), gyvenanti idiliškoje šeimoje, su linksmais ir laimingais vaikais, su nuolat besišypsančiu ir besirūpinančiu vyru vieną dieną nesąmoningai susiranda meilužį – keistą, isterišką atvykėlį archeologą... Ingmar Bergman „The Serpent's Egg“ (1977) – Bergmano kūrinių kontekste šį filmą turbūt galima pavadint „veiksmo filmas“ :] drama vystosi 1923-ųjų Vokietijoje, kai markės vertė matuojama ne ant jų užrašytais nominalais, o kupiūrų svoriu, kai nebetikima nei dabartimi, nei ateitimi. Filmas apie fašizmo priešaušrį. Pagrindiniai filmo herojai – daug geriantis žydas iš cirko, kurio brolis nusišovė ir to nusižudžiusio brolio žmona. Keisti jų santykiai, keistas atsradęs jų bendras gyvenimas, netikėta atomazga... Ingmar Bergman „Efter Repetitionen“ (1984) – teatras teatre. Viso filmo aplinka – nekintanti teatro scena , kurioje, pasibaigus repeticijoms vyksta dialogas tarp pagyvenusio režisieriaus ir jaunos aktorės (epizodiškai teatre pasirodo sena režisieriaus meilužė). Dialogas liečia tiek naują aktorės vaidmenį spektaklyje, tiek gyvenimiškas patirtis, tiek jų tarpasmeninius santykius ir teatralizuotas jų hipotezes. Man pasirodė nuobodus. Ingmar Bergman „Hour of the Wolf“ (1968) – mistinė siaubo drama, katroj gan painu skirt kur sapnas kur tikrovė, ir išvis kieno tikrovė. žmona išgvena mylimą vyrą kankinančius košmarus... Ingmar Bergman „Saraband“ (2003) – filmas apie giminėje prastai susiklosčiusius trijų kartų santykius, kurie atskleidžiami per trečiąjį asmenį – pirmąją senelio žmoną. Tėvas nekenčia sūnaus, sūnus nekenčia tėvo, sūnus negali gyvent be savo dukros, kuri atstoja jam neseniai mirusią mylimą žmoną. Talentingoji jo dukra įkalinta tėvo meilės narvelyje, kolei vieną dieną gauna pasiūlyma, apie kurį slapčia tik pasvajodavo. Kadangi tą pačią dieną žiūrėjau du filmus (pirmas „Hour of the Wolf“ (1968)) ir juose abiejuose pagrindinį vaidmenį (kaip ir daugelyje kitų Ingmaro filmų) atliko ta pati aktorė (Liv Ullmann) tai buvo gan keista ją matyt pasenusią 35-iais metais per pusdienį :] Ingmar Bergman „In the presence of a clown“ (1997) – veiksmas vyksta 1925-aisiais, gan daug charakteringų veikėjų, kurių pagrindinis – psichiatrinėje gulintis išradėjęs, bandęs nužudyt savo žmoną. Herojų epizodiškai lanko moters pavidalo klounas iš jo paties fantazijų. Vieną dieną vyrą ligoninėje aplanko jo žmona, ir jie, kartu su pacientą vizituojančiu daktaru nutaria kurti filmą, kuriame bus panaudotos naujausios to meto technologijos! Filmą, kuris bus apie Francą šubertą ir jo draugystę su žymia to meto prostitute, ir kuriame visus vaidmenis atliks jie patys. Filmą sukūrė, tačiau per pristatymą sudegus elektros instaliacijai filmuotą istoriją veikėjams ekspromtu tenka suvaidint gyvai. Ingmar Bergman „From the life of the marionettes“ (1980) – psichloginė žmogžudystės analizė. Filmo herojus šiek tiek priminė neseniai skaitytos Kamiu knygos „Svetimas“ herojų, kurioj jis nužudo žmogų šešiomis kulkomis todėl, kad kad jį apakino ryški saulė, tik šiam filme žmogžudystei įtakos turėjo tai , jog visos durys aukos būste tam tikru metu buvo užrakintos... žinoma , prieš žmogžudystę herojus patyrė daug sapnų ir fantazijų. Ingmar Bergman „Persona“ (1966) – paslaptingas, gražus, kupinas simbolių ir paslėptų prasmių (visų aš jų tikrai nesuvokiau) filmas. įspūdinga pradžia, įvedanti ir neišleidžianti iki pat pat filmo pabaigos. Pati istorija maždaug tokia: ligoninės sesėlė paskiriama prižiūrėti žymią aktorę – jos abi išsiunčiamos į pajūrio vilą, kur vienudvi ir gyvena. Aktorės liga keistoka – jinai lyg ir sveikai atrodo ir elgiasi, tačiau visiškai atsisako kalbėt. Užtai diena iš dienos daug kalba seselė, atskleidžia savo paslaptis ir išgyvenimus jai patikusiai pacientei, nesulaukdama jokio žodinio atsako. Galų gale jinai pajunta, jog jos asmenybė susiliejo su aktorės asmenybe... Ingmar Bergman „Cries and whispers“ (1972) – likau sužavėtas! Kerinčiai nutapytas raudonai baltas, su šmėžuojančiais juodais potėpiais portretas. Fantastiška aktorių vaidyba. Sukrečianti trijų seserų ir jų tarnaitės drama. Apie scenarijų nėr reikalo plačiau rašyt - Tai reikia matyt. Ingmar Bergman „Autumn Sonata“ (1978) – subtiliai skambinamos sulamdytų gyvenimų natos. Amžinybėn palydėjusi vyrą, mama – garsi pianistė, atvažiuoja aplankyt dukros, kurios nematė septynerius metus. Po džiaugsmo ir švelnumo kaukėmis abi nešiojasi trisdešimtmetį slėptą sąmoningą ir nesąmoningą neapykantą viena kitai, kol vieną naktį dukra pratrūksta... Filmas lengvai, maloniai ir įdomiai žiūrėjosi iki pat galo (nepasakyčiau kad su visais Bergmano filmais man taip pasisekė .

kadangi man pačiam per atostogas teko nemažai paskaitaliot, tai štai šiokia tokia mėnesio skaitalų apžvalgėlė: A.Kamiu “MARAS” – romanas apie tokių žmogaus savybių kaip vienybė, broliškumas, tikėjimas, drąsa vertę ekstremalių situacijų akivaizdoje. Romanas apie būties prasmingumą gyvenimo ir mirties sandūroje. Istorija vystosi nedideliame Alžyro mieste prie jūros, į kurį ir iš kurio yra uždaromi visi vartai į aplinkinį pasaulį šalies valdžiai sužinojus jog jame įsiplieskė maro židinys. Smagus ir įspūdį sustiprinęs sutapimas - knygą šią skaičiau kaip tik senoviniam miestelyje, sėdėdamas ant jo gynybinės sienos, kurią laižė jūros bangos .. skirtumas tik tas, kad vartai to miestelio buvo atviri :] A. Kamiu “Sizifo mitas” – esė, kurios pagrindinė mintis: Pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų. Nedidelės apimties, tačiau skaitėsi gan sunkiai, ypač pirma pusė. Viena priežasčių matyt buvo ta, kad knygoje rašytojas dažnai cituoja, apžvelgia, interpretuoja žymių pasaulio asmenybių veikalus. „Kuo labiau užmiršti praeitį, kuo mažiau rūpintis ateitimi, visą savo aistrą ir meilę sutelkti absoliučios dabarties akimirkoje, būti atviram saulei, vėjui, artimo kančiai, mylimo žmogaus veidui, visą laiką suvokiant, kad už visų tų paprastų dalykų nėra jokios aukštesnės prasmės, ir kad prasmė yra tik iliuzija, kurią prie gyvosios dabarties prilipdome mes patys, šitaip sunaikindami tą dabartį ir parodydami, kad nesugebame gyventi pilnatviškai ir paprastai; taigi nesugebame atitikti pasaulio paprastum. “ Kurt Vonnegut “Katės lopšys“ – knyga, kuri man pasirodė lyg kažkieno užrašytas ilgas sapnas, kupinas sapnams būdingo absurdo ir alogikos. Knyga labai lengvai skaitės, istorija įtraukianti, ironiška. žaismingai kritikuojamos gyvenimo taisykles, gausu satyros religijos, politikos, mokslo temomis. Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr.5” – ypatingas veikalas! Skaičiau su pasimėgavimu, vis pagalvodamas, kaip būtų gerai, jei jos apimtis (180 psl.) prilygtų F.Dostojevskio knygų apimčiai :] knyga lyg ir apie karą, jo žiaurumus, tačiau kaip parašyta! Stilių kažkuria prasme galima lygint su Sruogos “Dievų mišku” – satyra, juodasis humoras suplakti su mokslinės fantastikos elementais, su paties autoriaus išgyventais autentiškais prisiminimais iš pergyvento II-ojo pasaulinio karo. Pagrindinis kūrinio herojus – žiaurių ir absurdiškų aplinkybių blaškomas mažas žmogelis, kuris slydinėja po laiką, patekdamas tai į vienus tai į kitus savo būties metus, iš naujo pergyvendamas tai Drezdeno bombardavimą, tai vedybas, tai lėktuvo katastrofą, ar gyvenimą ateivių planetoje su porno žvaigžde.

Nenugalimos Jėgos Aplinkybė. Nieko nepadarysi :]

negi ne paprasčiau, greičiau ir pigiau vestis iš Visa Virtuon? gi iš LT saskaitos vesdamasis užsienio saskaiton berods (jei taip traktuojama, tai apie 50-80Lt) sumokesi nemaža mokesti.

tai preliminariai birželį jau tvirtinsies NL1000 smagi tvirtovė.

nevaldau grafikų atostoginiam kompe, bet pamenu, kad per tas dvi savaites katras žaidžiau PLO200 vasarį, gavaus nei pralošęs nei išlošęs, nors handų spėjau sužaist apie 50k turbūt :] turnyruose laimėjau kažką berods, gyvų irgi du iš dviejų laimėjau atrodo (tiesa, prapyliau live omahoje, nors live texas cashe mazdaug tiek pat laimejau), tai viskas kaip ir tvarkoj :] a, gi dar rakogrąžos gavos ~2000$ , tai mėnuo vadinas tikrai ne minusinis :]

Du girtuokliai rado gatvėje 100 litų banknotą. Iš kart sugalvojo, kad reikia išleisti. Vienas pasiūlė: - žinai, o gal nusiperkam už tuos pinigus kepalą duonos, o už likusius - degtinės? Kitas pasipiktino: - O kam mums tiek duonos?!!!