Pasakojimai ir nuotraukos iš kelionių

žinia, jog nūdienos pasaulyje vos ne kiekviena dar krutanti persona keliauja aplankyt vieną ar kitą miestą, šalį, kontinentą. Ne išimtis, manau, ir šio forumo dalyviai, tad būt smagu , įdomu ir naudinga ateity panašiuosna kraštuosna keliausiantiems, jog pasipasakotumėt apie įspūdžius, nuotykius, pliusus bei minusus iš vienokios ar kitokios išvykos, duotumėt nuorodas į kokį viešai jūsų patalpintas nuotraukas demonstruojantį puslapį ir panašiai.

patsai šviežių įspūdžių šiai dienai neturiu, ale labai greitu laiku vyksiu balkanų kryptim, tad manau po kelionės tikrai turėsiu ką papasakot, na o kolei kas liekit savuosius potyrius Jūs :]

Bedrybsodams sau karštam traukinio kupe (traukinin pakrauta ir mašina, judam link Belgrado, iki katro kelio ~ dešimt valandų) nutariau užrašyt juodkalnietišką memuarą katrą štai ir paviešinu:

Praleist šioj šaly teko beveik mėnesį, gyventa poroje pajūrio miestelių, apvažinėta daug kitų. įspūdžių daug, ir nemažai jų kontraversiški. Kaip antai Adrijos paplūdimiai – nustabus besiplakančių uolietuosna kalnuosna, ar smulkių akmenų pliažuosna bangų vaizdas, bet tuose pačiuose paplūdimiuose ir uolėtuose krantinėse kalnai akis badančių šiukšlių (kai kur vidutiniškai penki buteliai į kvadratinį metrą)... o situacija kitokia nelabai galima kitaip ir įsivaizduot, kai pamatai kaip žmogus prie savo namų plaudamas mašiną visas servetėles/laikraščius/tuščius plastikinius langų ploviklio ar tepalų bakelius paleidžia nuo kalno pavėjui , nors už dviejų metrų stovi tuščia didelė šiukšlinė... kitas važiuodamas gatve nesibodi per mašinos liuką pakelėn išmest maišiuko su šiukšlėm.

Puikūs jūros ir kalnų ansamblio vaizdai, tačiau juos gigantiškais tempais niokoja statybos – nematęs gyventime tokio statybų masto ir intensyvumo. Perkami ir parduodami ištisi kalnai ar slėniai, nacionaliniai parkai, vaizdingos salos – visur statomos vilos, kotedžai, daugiabučiai. Dar prieš porą metų sklypai , turėję menką vertę dabar savininkams krauna didžiulius turtus, bendras šalies iždas irgi sparčiai pilnėja, jie jau porą metų įsivedę eurą, pažabota infliacija, vyksta neišvengiamas europėjimas/pinigėjimas, žinoma įtakojantis socialinius santykius . Juodkalniečiai tiek anekdotuose (kaip mes estus laikom lėtapėdžiais, taip serbai juodkalniečius - tinginiais, o juodkalniečiai serbus - pokvailiais, taigi jų tautosakos ankedotas: serbas ir juodkalnietis suslažina kas pirmas įveiks 100-to metrų distanciją; varžybų baigtis: serbas pasiklydo, o juodkalnietis pavargo ir nebaigė trasos :] ), tiek relybėj – tinginiai – užsieniečiai (rusai, turkai, lietuviai) arvažiuoja, superka pigiai jų žemes, stato juose savo nekilnojamus turtus ir uždirba begalinius pelnus, kai vietiniai tiesiog džiaugiasi jog gavo grašius už savo žemės sklypelį, arba kad jų sklype kažkas pastatys pastatus, juos parduos ir žemės savininkui sumokės nedidelį procentuką nuo pelnų.

Atskiros pastraipos vertas netoli sostinės tyvuliuojantis Skadaro ežeras – ypatingų vaizų paletė su pakelėse įsikūrusiais gero maisto restoranėliais ar namine rakija, bei vynu prekiaujančių bobučių sodybom. Man asmeniškai nuo jį supančių kalnų atsiveriantys vaizdai padarė stipriausią įspūdį visų praleistų Montenegrijoj atostogų kontekste. Jūros pakrantė panaši tiek į Prancūzijoj, Ispanijoj, ar Italijoj matytą, bet va tas ežeras buvo Kažkas Tokio :-O

Džiaugiuos jog bastytis po šalį teko ne sezono metu (vasaris – kovas) , tai šilumos man, nemėgstančiam kaitros ir drybsojimo siekiant "negro efekto", buvo pakankamai – vidutiniškai 18 laipsnių , leisdusių knygas ant uolų skaityt tai vienmarškiniui tai su megstiniu :] kitas džiuginantis reikalas – minimalus turistų kiekis, nors net šiuo metu teko matyt ne vieną kamštį įdomesniuose miesteliuose, beigi visur skaudžiai styrančią automobilių parkavimo problemą – ašarą galima braukt vien nuo kilusios minties apie parkavimo džiaugsmus vasarą :] Minusas tik toksai, kad ne viskas gamtoj žalia ir ne viskas žydi :]

Labai įdomūs, panašūs ir kartu turintys nemažai skirtumų visų pajūrio miestų senamiestukai (Stari Grad). Visi maži, visi su gynybinėm sienom, keletą jų iškyšuliuose į jūrą, kiti kalne. Vienų gatvelės raizgosi plokštumoje, kitur jos kalvotos, vienur jis suremontuotas , sutvarkytas i r nuplautas, kitur likę tik beapaugą žole griuvėsiai. Seniausias iš jų skaičiuoja ~2500-uosius metus :-O

žmonių teko sutikt įvairių – dauguma jų gan nuoširdūs, linkę sveikintis su nepažįstamais, kilnoja viens kitam rankas, signalizuoja viens kitam mašinose, nors su tuo žmogum jau tądien matosi trečiasyk. Būna, kad jei nepažįstamas ateini su kokiu smulkiu ar stambesniu reikalu, tai kviečia trobon, vaišina savo pagamintu vynu . Tik tiek, kad mažai kas iš jų kalba angliškai ar rusiškai, nors pasatarąją kalbą nemažai kas supranta, bo jin gan panaši į jų gimtąją serbų, tačiau dauguma vietinių retai geba/stengiasi atskyt rusiškai.

Susidarė toks vaizdas, jog nacionalinis čiornagorų rūbas – treningai. Madą dikuoja kioskai, katruose prikabinta „armani, gabana“ ir kitokių „moderniojo“ pasaulio atributų. Jais pasidabinę vaikšto tiek vyrai tiek moterys nepriklausomai nuo amžiaus. Gan juokingai atrodydavo ant kioskų, ar 6 kv.m patalpų kabantis didelis užrašas „Mega Market“ ar „Grand Market“ :] Kitas juokingas dalykas – prekybos centre ar kioske negali įsigyt alaus stikliniam 0.5L talpos butely jei mainais neturi atnešęs tuščio butelaičio :]

Gražių moterų mano neišranki akis čiornagorijoje pastebėjo labai mažai. Vilniaus gatvėse simpatiškų moterų per dieną matau tiek, kiek Juodkalnijoje mačiau per visą mėnesį :]

Kalbant apie maistą, labai didelę rinkos dalį (bent jau visuose jūros pakrantės miestuose) sudaro greito maisto užkandinės, tik jų asortimentas platesnis nei kebabų kioskelyj ar mc'donalde. Normalesniuose baruose/restoranuose mėsos kepsniai/garnyras gaminami beveik be prieskonių, druskos, ar spec apdirbimo, kas man nelabai patiko. Užtai gan skaniai ir įvairiai patiekiamos jūros gėrybės, kurių kainos nelabai lenkia mėsos, tad teko mist jūrmaisčiu :] Be to labai skanios ten sriubos (čiorbos) , ypač teleče čorba (jautienos). Kitas įdomus aspektas - patiekalų ir alaus kainos pigiai išrodančiuose baruose ir aukšto (bent vizualiai) lygio restoranuose beveik vienodos, tad čiornagorijoj lankantis neriek bijot užsukt į ištaigingiausiai atrodančias maitinimo įstaigas, bo viskas įperkamomis ir panašiomis kainomis kaip skylėj už kampo :] Alus (pilstomas bent jau) praktiškai visose įstaigose pigiausias gėrimas - beveik visur kainuoja ~1eur, kai cocacola vidutiniškai 2 eur. šiaip, bendrai paėmus, maistas maitinimo įstaigose tikrai nėr pigus - maždaug Vilniaus kainos.

Pabaigai šiek tiek sausų faktų: mašinos nuoma ~40eur/para , benzinas ~1.1 eur/l, dujos ~0.6 eur/l , dviračio nuoma ~10eur/para (tik važiuot ten nelabai yra kur, bo gatvės siauros , dažna be šaligatvių ir vingiuoja jos po stačius kalnus) .Ne sezono metu neblogas kambarys ~10 eur/para , sezono metu (nuo birželio 10tos iki rugsėjo) šokteli iki ~40 - 100 eur/para. Alus (vietinis ir serbiškas) parduotuvėse ~0.70 eur . Vietinis geras vynas 0,7L = ~ 2.5 eur. Rakija 0,7L = ~8 eur. Bare/restorane privalgyt galima už ~8-12 eur, gatvės užkandinėse - už ~3-5

keletą kelionės foto rasite čia. (deja fotikas kai kurias fotkes darant buvo brudu užsinešęs)

Senų senovėje (berods 2007 metų vasaros pradžioje ;] ) nutarėm mes su drauge pakeliauti pasinaudodami paskutinės minutės pasiūlymu. Tuo metu taip išėjo, kad nutarėm didelių pinigų neskirt (jeigu sąžiningai - skirti mažus pinigus ) ir pasibandyti pakeliauti pigiai. Taigi mano draugė derėjosi derėjosi ir išsimušė kelionę į Graikiją už 1500lt dviems asmenims. Tai buvo trečiadienis. Mes sumokėjom pinigus, o ketvirtadienį gavom atsakymą, kad mūsų viešbutis atšaukts ir jie mums siūlo kitą kelionę - į Tunisą. Už beveik tą pačią kainą (reikėjo primokėt gal dar 200lt), mums pasiūlė trijų žvaigždučių(pagal juos) viešbutį, kuriame bus viskas įskaičiuota. Na mes ilgai negalvojom ir sutikom, kadangi atostogos prasideda penktadienį, o draugė jau panikavo ir kaip visą laiką viskuo kaltino mane .

Taigi netrukus mes jau buvom Tunise, kur mus pasitiko kepinanti saulė (temperatūra laikėsi apie 37 laipsnius). Mes nuvykom į viešbutį, kuriame dauguma Top Travel aprašytų paslaugų tiesiog neegzitavo. Viešbutyje maistas buvo pakankamai plataus asortimento, bet specifinis, vietinis, todėl kai kuriems žmonėms jis galėjo būti sunkiai virškinamas.

Mums buvo pasiūlytos kelios pramogos (visos mokamos) - kelionė laivu, pasijodinėjimas kupranugariais ir dar kažkokia didelė kelionė, į kurią mes nevažiavom, kadangi nusivylėm pirmom dviem. (kiek girdėjom iš kitų - dėl to padarėm klaidą). Taigi kelionėje laivu mes autobusu nuvažiavom į miestą (nebepamenu Susą ar Monostirių) ir iš ten plaukėm a la piratų laivu. Ten buvo pasirodymas su šokiais, ką tik pagautos žuvienės valgymas (beveik visiems valgiusiesiems pasidarė bloga). Buvome sustoję ir maudėmės atviroje jūroje - labai smagu, bet stipriai vargina, kadangi buvo sąlyginai didelės bangos. Būtinai turėkite vaistų nuo supimo (pas vaistininką išsiklausinėkite ir žolinių bei cheminių preparatų skirtumus). Apie šią kelionę sunku man kažką komentuoti, kadangi beveik visą laiką prasedėjau prie užsuptos draugės

Pasijodinėjimas kupranugariais tai ne kas kitas, o grynas apiplėšimas vidury dienos - tave pasodina, apveda aplink šiukšlyną, vėliau net už nusifotografavimą bando išlupti pinigus.

Miestas Susas yra labai netvarkingas, jame stipriai smirda. Dydžio - panašai kaip Vilnius. Monostirius - tikrai labai gražus miestas, daug mažesnis - ten rekomenduoju ir paklaidžioti (čia jeigu atsidursite tame kurorte, kur tarp šių dviejų miestų). žmonės yra labai priekabūs, pagrinde užsiima prekyba užsieniečiams, prekiaudami 3-10 kartų užkeltomis kainomis. Nors jie šypsosi, bet mūsų jie nekenčia ir negerbia. Tunise yra labai daug policijos. Už tam tikrus veiksmus (pvz valstybinių pastatų, pareigūnų fotografavimą, bandymą išsivežti iš šalies jų pinigų, gyvūnų ir pnš) gali labai lengvai uždaryti į kalėjimą. Ilgam.

Kainų dabar nebeatsiminsiu.

Nuotraukas su tuometine muiline įmečiau čia: SAADIA viešbutis (ten nėra taip baisu, kaip šiose nuotraukose, nes čia norėjau sudaryt baisų efektą. O kitų nuotraukų neturiu niekur sudėjęs, todėl atrodys labai vienapusiškas vaizdas, todėl atsiprašau).

Dabar pagalvojus aš siūlau į Tunisą nebevažiuot. Verčiau važiuokit į Egiptą. Ten ir žmonės geresni, ir turistas labiau gerbiamas bei mylimas ir daug kitų privalumų.

Beje - gretimuose 3 žvaigždučių viešbučiuose buvo žymiai geriau.

Keliones dienorastis - privalomas:

Uralas 2003

Moscow 2003 04 22

Tadjikistan

Ghana-Burkina Faso-Mali-Benin-Togo-Ghana

kagi, ne per seniausiai teko traukiniais gabentis Wroclawan (Lenkija), bo neeilinis

o visą nuostabiojo vyksmo aprašą pasiskolinsiu iš drauge keliavusio kolegos :]

And I slip through the past.

Būna koncertų, kurie yra daugiau negu koncertai. Kada vyksmas įgauna švytinčių bruožų, taip priartindamas stebintijį prie galimybės užuosti neapčiuopiamybę. Muzika pažadina sakralumą – Current 93 atveju tai būtų tinkamiausias apibūdinimas.

Traukinių stoty susitikome keturiese, keturiese ir išriedėjom link Varšuvos. Na, kelionė į priekį tai pavadinčiau įsisiūbavimu su keliais alaus buteliukais ir juokais (kaipgi be jų! ). Warszawoje teko ieškot kur nors šalimais esančios parduotuvėles (degalų aka skysčių trokštant), ba jau didesnės nebeveikė, o nutolti pernelyg negalėjome, ba laiko trūko. Taip, galima sakyti, Kelionė ir įsisiūbavo. Ir siūbavo vagono ritmu iki pat ankstyvo Wroclawo, kuria me, atrodė, kažkas tiesiog pakišo mums po nosimi nebrangų hostelį prie pat stoties. Pastarasis dėl savo vidaus ypatumų sukėlė mintis jog anksčiau čia buvo ligoninė, tik, deja, nežinia kokia. Teisybė tai ar ne, bet kelioms valandoms nugrimzti į Miegą (kuris turi savo namus – sleep has his house) tai nesutrukdė. O žali koridoriai taipogi išrodė gerai.

Kaip žino buvusieji, Wroclawas yra labai gražus miestas. Vaikštinėdami spėliojom, kaip atrodys koncertui skirta bažnyčia, galgi viena mažesnių. Bet pamatėm didelę gotikinę Katedrą. Jau vien tai buvo įspūdis. Viduje kaip tik vyko soundchekas o pasipainiojes vietinis kunigėlis galvojo jog mes norim apžiūrėt bažnyčią ir apgailestavo jog šiandien neišeina nes, matote “kaip tik šiandien yra koncertas, tai ateikite rytoj“ Aiškinimai,jog mes atvykom kaip tik dėl koncerto, jam, kaip regis, nebuvo labai suprantami. Na bet tebūnie.

Brbr ir vakaras, 18:30 - einu pasiimt bilieto. Maloniai nustebina viena moteris prie bilietų, prabilusi į mane lietuviškai – pasirodo dėsto čia lietuvių kalbą. Mat, kaip būna. O bažnyčioj viduje nešilta, atsisėdus tenka ir striukę užsisegti. Susirinkę, iš akies spėjant, koks 350 – 400 vienetų žmonių spinduliuoja laukimą, kuris pagaliau nutraukiamas, paskelbus pradžią ir scenopi (jeigu galima pavadinti altorinę dalį scena ) pasirodo Baby Dee – pastarosios (keliavęs kolega lytį išsiaiškino vėliau guglės pagalba išvaizda imponuoja savo kiek linksmu beprotiškumu – baltas džemperis juodais taškučiais, užkritę ant akių plaukai ir keistas krizenimas, kuris, turiu pasakyti, nuteikė mane puikiai Grodama klavišais, Baby Dee kaip reikiant krito į savo muziką – judėjo, nenustygo kėdėje, šokinėjo. Pačios buvau nedaug girdėjęs, ale konce tai be abejo atrodė stipriau. Kažkas panašaus į Anthony and The Johnsons, tik su savo kreivumu. Pavyzdžiui, tarp kūrinių pypsinti kažkokį guminį cypliuką mikrofonan ir teigti jog „I have created even more worse songs“. Po vieno kūrinio pasigirdus itin garsiems plojimams, kreipėsi į grojančius kolegas, teigdama: „Matai, kaip jie džiaugiasi, kad tai priešpaskutinis kūrinys?„ Grojo Baby Dee gal apie 20, gal 30 min ir aidint akordams nusilenkė ir išėjo. Pertraukopi išskubėjom laukan pasišildyti.

Grįžus nusprendėm stovėdami stebėt koncertą, nes sėdint šone arti vienos kolonėlės nelabai galėjai aprėpti visą garsą. Na ir štai – pagaliau, garsai iš kolonėlių, peraugantys į šnypštimą, renkasi tie patys muzikantai, prie klavišų – ta pati Baby Dee, o paskutinis pasirodo nešinas vyno buteliu David Michael (Tibet). Susirišęs plaukus kuodelin, kai tuo metu kitos sruogos krenta ir atrodo ne mažiau keistai nei susivėlusi Baby Dee Kaip tiksliai pastebėjo šalimais stovintis kolega Portveinas, Tibetas atrodo lyg šventojo, pamišėlio ir juokdario mišinys. Na, ir tos akustinės dainos, atliekamos viso ansamblio skamba galingai, gasas įsivažiuoja, tampa veržlia upe, bažnyčios aidas tai sustiprina ir tave įsupa mikštomis juodomis žvaigždutėmis kibirkščiuojančia srove. David Michael Tibet kratosi, virpa, metasi iš vienos scenos pusės į kitą, pranašauja ir tai atrodo kaip pati tikriausia religinė ekstazė. Jo nutęsiamas, bemaž chrestomatiniu tapęs šauksmas atveria egzistencine šviesa švytinčius horizontus. Who will deliver me from myself ? Klaupiasi, atsistoja, kelia pirštą viršun į gotikinį skliautą, o anapus vitražų egzistuoja Kažkas Kito. Mikrofonas krenta žemyn, bumbteli, o Tibetas jau be jo garso sraute šaukia, tiesdamas delnus į jį stebinčius žmones. Sklinda kažkokios sidabrinės bangos, saldžiarūgštė meilė ir dieviškas liūdesys, mes visi dulkės... And i don‘t believe , and i do believe. Iškrenta servetėles, Tibetas išdalina jas grupės nariams, kažką vaiposi Baby Dee, matyt vaiposi ir nusisukęs, nes gitaristas juokiasi, žiūrėdamas į jį. Suglamžo vieną nosinaitę, meta ją į minią, sakydamas „Bet ji be parašo“ o po to pareikalauja ją gražinti

Vėl sūkurys, bemaž pasaulio dydžio, Davidas klaupiasi, šaukia... Daina baigiasi bemaž dronine garso mase ir anas nueina nuo scenos. Bet minia šauksmais ( va kada galima bažnyčioj rėkaut! iškviečia atgal dar dviems dainoms, kurių paskutinė yra „Oh Coal Black Smith“ (štai šita:

), skambanti velniškai (angeliškai ? ) stipriai, salėj extazė, matosi kaip žmones veikia ilgą laiką tik įrašuose klausyti gabalai. Ir paskutinė nata, tarsi vinis per ranką . Current 93 traukiasi, lydimas plojimų. Aš sužavėtas. Po nemažo laiko tarpo vėl buvau koncerte, pajudinančiam landšaftus viduje ir išorėje. O pagalvojus, kaip Davidas turėtų emociškai nuvargti, taip išsikraudamas per kiekvieną koncertą...

Lauke šiltas vakaras, bet aplink tebelaxto nematomi angelai velniukų veidais ir ilgi šešėliai primena apie tai, jog pasaulis ne visai toks, koks atrodo.

Ir visa tai, ką parašiau, kažkaip toli iki to, kas buvo iš tikro.

Tai dar parašau, jog lipam į naktinį traukinį, žmonių pilna, kažkokie kvaili seniai stovi kaip mėmės ant praėjimo, tenka skverbtis pro juos su kuprine ir varvančiu kažkokiu ėdalu, nusipirktu stotyje. įsėdam į kupe, po to pasirodo, kad tai pirma klasė, tenka pereit į kitą, antros, bet taip tik geriau nes ten daugiau vietos ir galime išsitraukt buteliuką „Wodka Zolądkowa Gorzka“, prieš tai stebindami lenkų pakeleivius Herkaus fotografavimu su koncerto bilietu, mat tas atsisėda į vietą, pažymėtą numeriu 93. Kaip gerai kad aplinkiniai nesupranta lietuviškos šnektos – gali plepėt ką nori Dėl Lenkijos traukinių ypatumų (sustoti nežinia kodėl ir stovėti nežinia kiek) vos spėjam į traukinį Vilniop, bet patekę užmiegam, o po to nuo šeštokų vėl dulkiant lietui (Wroclawe trečiadienį kaip užsakyta švietė Saulė) dekadentiškai grįžtam Sostinėn.

Dėkui bendrakeleiviams (iš viso mūsų buvo keturi – Swastika!)

Aš tikiu žvaigždėmis.

Kai kurios dainos tikrai puikios. Bet vistiek, Herkau, truputeli keistas man tavo noras "atvesti tauta i prota". Naudojant tavo terminus, sunku si koncerta pavadinti kriause, nebent vynuoge gal.. bet ir tai tik tiems, kurie labai vynuoges megsta. Ir, beje, apie isliekamaja verte cia kalbet isvis neverta, nes iki jos LABAI toli. Ir apskritai, ar ne per drasu save vadinti melomanu? Vien nuo to, kad klausai ivairios ir KITOKIOS muzikos (pabreziu ta, ka tu taip daznai stengiesi pabrezti), netampi melomanu.. Beje, patark savo kolegai vartoti maziau "ispudingu" zodziu, atrodo tuo paciu ir juokingai, ir kvailai. Nors palauk - cia turbut vienas is kriteriju jei nori vaizduoti "kitoki", issiskirianti is minios, GERESNI. Ar ne ta tu tyliai vis bandai parodyti? Tada tebunie, lai buna. Pabaigai siulau susirast garsiaja Sprite reklama, kuri prasideda magiskais zodziais "Ivaizdis dar ne viskas, .....".

Kas del Wroclavo, tai tikrai ispudingas miestas, mielai apsilankyciau jame dar karta.

Kai kurios dainos tikrai puikios. Bet vistiek, Herkau, truputeli keistas man tavo noras "atvesti tauta i prota".

na, tokį norą kažkuria prasme tikrai turiu, t.y. noriu duot impulsą galintiems į jį eit, kaip kažkada toks impulsas buvo suteiktas man

Naudojant tavo terminus, sunku si koncerta pavadinti kriause, nebent vynuoge gal.. bet ir tai tik tiems, kurie labai vynuoges megsta. Ir, beje, apie isliekamaja verte cia kalbet isvis neverta, nes iki jos LABAI toli.

jinai jau išlikus, iš šios grupės daug idėjų sėmėsi dabartiniai stiliai ir grupės. Groja jinai nuo 1982 m

Ir apskritai, ar ne per drasu save vadinti melomanu? Vien nuo to, kad klausai ivairios ir KITOKIOS muzikos (pabreziu ta, ka tu taip daznai stengiesi pabrezti), netampi melomanu..

heh, tai gal ponas paaiškinkit kaip tampama melomanu ir kokius kriterijus reikia atitikt norint vadintis melomanu ar audiofilu?

Beje, patark savo kolegai vartoti maziau "ispudingu" zodziu, atrodo tuo paciu ir juokingai, ir kvailai. Nors palauk - cia turbut vienas is kriteriju jei nori vaizduoti "kitoki", issiskirianti is minios, GERESNI. Ar ne ta tu tyliai vis bandai parodyti?

labiau vertini skurdžią kalbą? ar pikta, kad pačiam taip neišeina? Anam kolegai nereik niekur nieko vaizduot, jis natūraliai kitoks. O kalbant apie gerumą , tai ne jis geresnis, o jo skonis Ir taipogi, jei aš nežinočiau jog manasis skonis geresnis (viskas plačiau pateikta šio forumo muzikos temoje) už tūlo radijinio lietuvio, tai kiurksočiau sau krūmuose patsai bandydamas gaudyt gerojo skonio trupinius nuo išmanančiųjų stalo ir tikrai nieko neįrodinėčiau

Tada tebunie, lai buna. Pabaigai siulau susirast garsiaja Sprite reklama, kuri prasideda magiskais zodziais "Ivaizdis dar ne viskas, .....".

prastai, jei reklaminiais šūkiais gyvenime vadovaujies. Koks jis, tas mano įvaizdis ir kodėl tu manai kad jis neatitinka tikrovės, tikrojo požiūrio ir elgesio?

Kas del Wroclavo, tai tikrai ispudingas miestas, mielai apsilankyciau jame dar karta.

tikrai taip, aplankęs jį supratau jog ir Lenkijoje gyventi galima

Senų senovėje (berods 2007 metų vasaros pradžioje ;] ) nutarėm mes su drauge pakeliauti pasinaudodami paskutinės minutės pasiūlymu. Tuo metu taip išėjo, kad nutarėm didelių pinigų neskirt (jeigu sąžiningai - skirti mažus pinigus ) ir pasibandyti pakeliauti pigiai. Taigi mano draugė derėjosi derėjosi ir išsimušė kelionę į Graikiją už 1500lt dviems asmenims. Tai buvo trečiadienis. Mes sumokėjom pinigus, o ketvirtadienį gavom atsakymą, kad mūsų viešbutis atšaukts ir jie mums siūlo kitą kelionę - į Tunisą. Už beveik tą pačią kainą (reikėjo primokėt gal dar 200lt), mums pasiūlė trijų žvaigždučių(pagal juos) viešbutį, kuriame bus viskas įskaičiuota. Na mes ilgai negalvojom ir sutikom, kadangi atostogos prasideda penktadienį, o draugė jau panikavo ir kaip visą laiką viskuo kaltino mane .

Taigi netrukus mes jau buvom Tunise, kur mus pasitiko kepinanti saulė (temperatūra laikėsi apie 37 laipsnius). Mes nuvykom į viešbutį, kuriame dauguma Top Travel aprašytų paslaugų tiesiog neegzitavo. Viešbutyje maistas buvo pakankamai plataus asortimento, bet specifinis, vietinis, todėl kai kuriems žmonėms jis galėjo būti sunkiai virškinamas.

Mums buvo pasiūlytos kelios pramogos (visos mokamos) - kelionė laivu, pasijodinėjimas kupranugariais ir dar kažkokia didelė kelionė, į kurią mes nevažiavom, kadangi nusivylėm pirmom dviem. (kiek girdėjom iš kitų - dėl to padarėm klaidą). Taigi kelionėje laivu mes autobusu nuvažiavom į miestą (nebepamenu Susą ar Monostirių) ir iš ten plaukėm a la piratų laivu. Ten buvo pasirodymas su šokiais, ką tik pagautos žuvienės valgymas (beveik visiems valgiusiesiems pasidarė bloga). Buvome sustoję ir maudėmės atviroje jūroje - labai smagu, bet stipriai vargina, kadangi buvo sąlyginai didelės bangos. Būtinai turėkite vaistų nuo supimo (pas vaistininką išsiklausinėkite ir žolinių bei cheminių preparatų skirtumus). Apie šią kelionę sunku man kažką komentuoti, kadangi beveik visą laiką prasedėjau prie užsuptos draugės

Pasijodinėjimas kupranugariais tai ne kas kitas, o grynas apiplėšimas vidury dienos - tave pasodina, apveda aplink šiukšlyną, vėliau net už nusifotografavimą bando išlupti pinigus.

Miestas Susas yra labai netvarkingas, jame stipriai smirda. Dydžio - panašai kaip Vilnius. Monostirius - tikrai labai gražus miestas, daug mažesnis - ten rekomenduoju ir paklaidžioti (čia jeigu atsidursite tame kurorte, kur tarp šių dviejų miestų). žmonės yra labai priekabūs, pagrinde užsiima prekyba užsieniečiams, prekiaudami 3-10 kartų užkeltomis kainomis. Nors jie šypsosi, bet mūsų jie nekenčia ir negerbia. Tunise yra labai daug policijos. Už tam tikrus veiksmus (pvz valstybinių pastatų, pareigūnų fotografavimą, bandymą išsivežti iš šalies jų pinigų, gyvūnų ir pnš) gali labai lengvai uždaryti į kalėjimą. Ilgam.

Kainų dabar nebeatsiminsiu.

Nuotraukas su tuometine muiline įmečiau čia: SAADIA viešbutis (ten nėra taip baisu, kaip šiose nuotraukose, nes čia norėjau sudaryt baisų efektą. O kitų nuotraukų neturiu niekur sudėjęs, todėl atrodys labai vienapusiškas vaizdas, todėl atsiprašau).

Dabar pagalvojus aš siūlau į Tunisą nebevažiuot. Verčiau važiuokit į Egiptą. Ten ir žmonės geresni, ir turistas labiau gerbiamas bei mylimas ir daug kitų privalumų.

Beje - gretimuose 3 žvaigždučių viešbučiuose buvo žymiai geriau.

lankiausi ir tunise. tik mano ispudziai sek tiek linksmesni nebepamenu dabar tu miestu pavadinimu, nors tavo mineti girdeti, tai kazkur panasiai ir buvom. gal todel, kad keliavom ne uz maziausia suma, viesbutis buvo tikrai geras, ypac kai teko paguleti lovoje labai nudegus sauleje. daug laiko prie baseino praleidome. rinkomes viena ekskursija didesne i dykuma. isimine isdziuve druskos ezerai ir saulelydis prie ju. dar labai patiko kelione su dzipais po dykuma. is vidaus tai atrodo nerealu kad uzvaziuosim ant tu kopu, ir dar baisiau kai tenka leistis nuo stataus slaito po to pamenu vaziavom prie kazkokiu dideliu uolu, ten vaizdas irgi pasakiskas atsiveria. ypac patiko metyti akmenis i apacia, kol kazkas nesudraude.

o vietiniu budas tai tikrai ikyrus, nors kas jiem belieka. gal rimtai atrodziau tai prie manes dar ne taip kibo, prie mazesnes seses vis pribega, uz ausies uzkisa gele ir turi moket. o deretis tai irgi moka priespaskutine diena norejau ka nors prisiminimui nusipirkti ir isiziurejau toki peili. bijau dabar sumeluot, bet man rodos tuniso valiutos kursas panasus i lito, o gal dolerio... tai zinau, kad kaina nusmuko nuo 200 iki 15 ir manau dar nebuvo galutine, tik nebebuvo laiko.

Atsitiko taip, kad teko trejetą savaičių po Pietryčių Aziją pasibimbinėt, t.y. tiksliau po du autonominius specialiosios administracijos Kinijos lieudies respublikai priklausančius regionus: Makao (Macau) ir Honkongą (skirtingai nei į pačią Kiniją, lietuviams nei į viena nei į kitą administracinį vienetą vizos nereikia) . Nors prieš išskrendant užmanymas buvo toks, kad savaitę su reikalais pabuvę Macau išsinuomosim automašiną ir bandysim apie savaitę po porą Kinijos provincijų paklaidžiot, o jau likusią savaitę skirsim pažinčiai su Honkongu, tačiau dėl vietoj įtakojusių aplinkybių nusprendėm pusę išvykos laiko skirt Macau, kitą pusę Honkongui, plačiąsias Kinijos žemes paliekant ateičiai.

Ir galiu pasakyt, jog laiko viską, kas įdomu apžvelgt ir patirt tik tik užteko. Užbėgdamas už akių pasakysiu jog per tas tris savaites nebuvo nė minutės, kad susimąstyčiau - "jau atsibodo", "jau norėčiau namo", "jau neįdomu", "jau viską pamačiau - nieko naujo šian neišvysiu" - visa išvyka buvo daugiau nei nuostabi... tiesą sakant svaigino jau vien tas jausmas, kad tai čia aš vaikštau po šį egzotišką kraštą - ne skaitau, ne matau ekrane, o vaikštau, liečiu, tiriu ir jaučiu... Po kraštą, į kurį nežinau ar kada gyvenime būčiau vykęs jei ne iškovota prie pokerio stalo kelionė (kas reiškia jog skrydžiai, viešbučiai (savaitei) bei maitinimas(savaitei) apmokėta, na ir apmokėta dar įpirka į Azijos pokerio čempionato turnyrą, kurio, deja, nelaimėjau) - nei aš žinojau kas tas Macau ir kur jis randas, anei Honkongas buvo mano įsivaizduojamų ateities pasikeliavimų pirmam dešimtuke įrašytas. Na, bet išankstinis skepsis, nežinia ir abejingumas nesutrukdė visa esybe pasinert į naujų įspūdžių ir pojūčių jūras vandenynus. Norėčiau užrašyt tą nuostabų, kiniškų potyrių ir išgyvenimų prisodrintą tris savaites besitęsusį ir dabar dar neapleidusį džiugesio jausmą, ale nelabai gaunas.. :} Pabandysiu užtat keletą įspūdžių nupasakot:

Taigi, nors nusileidom Honkonge, tačiau tiesiai iš oro uosto sėdom į greitaeigį keleivinį katerį ir nuplaukėm į Macau (prieš tai dar spėjom susimaut vietoj taxi pasirinkę kažkokio šaraškino mikroautobusą, kas lėmė jog, kaip vėliau sužinojom, teko permokėt už nuvežimo prieplaukon paslaugas beveik dvigubai) - atstumas tarp tų miestų (pavadinkime juos taip) apie 60km. - nukakt galima kursuojančiais kateriais, bei malūnsparniais(pastarųjų pervežimo kainos nedrįsom klaust), na arba per Kinijos žemes, tik tam jau reik vizų ir ratas gaunas šioks toks.

Trumpai apie patį Macau - sala, nuo 16-to amžiaus buvo Portugalijos kolonija (pirmoji ir paskutinė Kinijos kolonija apskritai), nuo 1999-tųjų atiduota Kinijai. Savi įstatymai, sava imigracijos politika (net vykstant iš Honkongo į Macau (atvirkštiniu variantu irgi) reikia pildyt imigracinį lapuką ir pateikt pasą), sava policija, savi pinigai - Makau patačios (Macau Pataca). Dvi valstybinės kalbos - kinų ir portugalų, o aš žinia, nei vienos nesuprantu, tad dažnai keblumų būdavo šiokių tokių - pvz. kiek teko susidurt su taxistais, o susidurt teko daug sykių, bo pigūs taxi buvo pagrindinė transporto priemonė , tai tik 10% jų suprasdavo kur nori būt nuvežtas, net jei tai būtų bene garsiausi ir , rodos visiems žinomi vietovių/viešbučių/kazino pavadinimai. Tada dvi išeitys likdavo - rodyt žemėlapyje kur nori patekt, arba kokio suprantančio angliškai kino prašyt, kad užrašytų tą vietovę hieroglifais (įdomu kokios pas juos kompo klaviatūros?). Mano nuostabai visai greit jie raito suos savo namukus - per tą laiką kol jie duotam lapuke suraito sakinį matyt spėčiau tik vieną hieroglifą nupiešt :}

Jau pirmą dieną pralinksmino angliškai kalbančių kinų akcentas - viešbučio darbuotojas kylant liftu šypsos ir sako kažką panašaus į "nančenči" , mes susižvalgom - neaišku kas jam yr, tada jis porąsyk pakartoja savo "nančenči" ir pasiaiškinę suprantam, kad jis klausia ar numeris mūsų kambario 920 (nain tventy) :}

Temperatūra rugsėjo pradžioj laikosi ~30 dieną ir ~27 naktį ir labai drėgna, tad iš kiekvieno ilgėlesnio pasivaikščiojimo grįždavom ne tik šlapia nugara bet ir kelnėm. Jei kopi į kokį kalniuką, tai iškart pirties efektą tekdavo patirt, prie kurio netrukus pripratom. Prastumas tos pirčikės atsiranda tada, kai užsimanai užsukt pavalgyt - visuose restoranuose/baruose/kavinėse pučia kondicionieriai, temperatūrų skirtumas tarp lauko ir vidaus ~10 laipsnių, tad nesunku persišaldymo ligą prigaut (ką man sėkmingai buvo pavykę padaryt, ale pavariau vaistų ir jau po 24val. jaučiaus kaip naujas, bo gyt ten greičiau einas kai aplinka šilta).

Macau - vienintelė vieta Kinijoje, kur leidžiami lošimai, tad pamažu ta nedidelė sala tampa China-Vegas - pagrindines lošimo verslo virveles, kaip supratau iš didžiausių kazino ir viešbučių kompleksų pavadinimų, tampo JAV lošimų industrijos magnatai. Dygsta milžiniško dydžio, spalvom tviskantys kazino ir prašmatnių 5+ žvaigždučių viešbučių pastatai, užgožiantys senamiestį, gamtą, spėriai sklaidantys nedidelio miesto jaukumą... To pasekoje teko matyt daug kontraversiškų kiniškos buities vaizdų - šalia kostiumuotais dėdėm farširuotų viešbučių stovi surūdijusiomis skardomis apkaltos bakūžės, pro kurias einant smalsi akis mato visą varguolio buitį kaip ant delno - karšta, tad langai (dažnai skylės) ir durys (ne visur jas mačiau) atverti iš visų galų. Visa buitis tarpsta vienoj erdvėj - vienam kampe lova, nusėsta pabiručiais, kitam televizas, šalia valgomasis stalas izoliacija sutvirtintom kojom, ant kurio vyras su kaimynu kortom pliekia, močia šalia televizo lapus pjausto, senolė mezga dar vieną drakoną...

Nemažai šventyklų ir šventyklėlių teko matyt ir aplankyt, keistokos jos tokios mano nereligingai akiai, kiaurą parą rūkstančių spiralinių ir paprastų smilkalų pripūstos. Klupintys ties akmeniniais piktaveidžių dievų stabais siauruoliai, sienosna sukaišiotos urnos su pelenais... Teko matyt ir keletą krikščioniškų bažnyčių, ale dauguma religinių pastatų Taoizmo/Budizmo šventyklos, bo 70% Makau tikinčiųjų išpažįsta būtent šį tikėjimą. Buvau nukakęs į kažkokią didelę atokią šventyklą kalnuose, gan šviežiai pastatyta, gražu, tik nustebino, kad tų tikinčiųjų nebuvo matyt - tik vienas kitas turistas, - manding per atlaidus susirenka tik :} Dar šiek tiek keistokai atrodė mažyčiai "altorėliai" vienoj ar kitoj gatvėj tiesiog sienoj esančioj nišoj suręsti ir smilkalų prismaigstyti.

Neįprastas lietuviui įstatymas - alų gert galima kur tik nori, kitus gėrimus matyt taip pat, tad, nors pačių kinų viešai kilojančių buteliuką retai teko išvyst, bet mum visai smagu būdavo vakare parduotuvėlėj nusipirkus po porą skardinių vietinio alaus parkuose netrukdomiems parymot. Alaus išragavau daug rūšių, ale kiniško tarp jų buvo gal tik trys - daugiau importinis - Pietų Korėjos, Japonijos. (dar labai populiarūs pasirodė europietiškieji Haineken ir Calsberg). Iš visų hieroglifais padabintų alaus rūšių gal tik pora turėjo prasmingesnį skonį , o daugumos skonis kažkas panašaus į "buratino" ir utenos d-lite lydinį :} Stipresniųjų gėrimų irgi pabandėme, norėjos bandyt vietinių, ale kartais sunku ten iš tų hieroglifų atskirt būdavo - kur kiniškas, kur japoniškas ar korėjietiškas. Iš ragautųjų bene labiausiai man patiko kažkokia 45% stiprumo augalo FenChiew ir žaliųjų bambuko lapų trauktinė "chu yeh ching chiew" - kažkas panašaus į nežymiai salstelėjusią grappą/rakiją, tik aromatingiau. Dar patiko slyvų vynas.

Maistas - kažkaip stereotipinių nuomonių buvau prisiklausęs - va kiniečių maistas tai visai kitoks tikrovėje, daug aštresnis ar rūgštesnis nei Lietuviškuose kinų restoranuose. Ir ką - kasdien lankėmės tiek vargdienių tiek prabangiuose restoranuose ir restoranėliuose, dažnai net išsirinkdavom maistą pagal hieroglifų pasvirimo kampą, bo ne visur būdavo angliškas vertimas, ir per tas tris viešnagės savaites buvo tik vienas kartas, kai atnešto patiekalo negalėjau valgyt - kažkokio nenusakomai bjauraus skonio sriuba papuolė pietaujant Korėjiečių restorane :} Keistenybių, žinoma, teko ragaut nemažai, tačiau visos jos man pasirodė skanios (na, vabalų ir skorpionų kažkaip meniu nerasdavom). Daug jūrmaisčio išbandyt teko, bo anas šviežias ir kainuoja ~tiek pat kiek ir mėsos patiekalai. Keistokai atrodė, kad užsisakius viščiuką jį patiekia su styrančia galva... keistai atrodė japonų restorane patiekalai "įdaryta lašišos galva" ir panašūs. Dar vieni keisti pietūs išrodė maždaug šitaip (japonų restoranas): užsisakėm keturiese iš meniu visokių patiekalų - kas krevečių, kas mėsos kukulių ar vištienos sparnų su salotom... ateina padavėja, atsineša didelį puoda su vandeniu, stato jį į vidurį, užkuria dujinę ugnį ir vandeniui pradėjus virt pradeda nešt mūsų patiekalus (visi jie žalios mėsos), ir beria į viską į ta puodą... viską beria, maišo dideliu samčiu, sėdim rūke ir garuose visi - kažkokia gurmaniška misterija.. po penkiolikos minučių padavėja/virėja semia viralus ir deda lėkštėsna... keista, skanu, tikra. šiaip įdomu tai, kad kaina neapsprendžia nei maisto porcijos dydžio nei kokybės - kartais už 5 eurus karališkai prisipūsdavom, o kartais už 20 eurų išeidavom nelabai užvalgę... Brangūs restoranai skoniu neretai nusileisdavo varguolių rajono užkandinėms. Vengdavom tik ant gatvės prekystalių dulkančių marmalų, nors vietomis visai higieniškai anie atrodė. Turgūs lūžta nuo vaisių įvairybės. Vietinių ananasų ar melionų skonis mažai ką bendro turi su Lietuvoj pardavinėjamais.

Gerą įspūdį paliko ir Macau gyventojai – iš ne tiek jau daug turėtų kontaktų įsiminė žmonių tikrumas, natūralumas,paprastumas – dalykai, kurių neretai pasigendu išėjęs į Vilniaus gatves... toks įspūdis, kad žmonėms ten tiek paklaust itek atsakyt tiek papasakot pavyksta kažkaip nuoširdžiai – be pataikavimo, abuojumo, ar vos juntamo pykčio... kad ir vaizdingas atvejis su viena simpatiška padavėja: valgom mes kinų restoranėlyj, bičiulis befokusuodamas objektus stipriai apsipylė alum, pro šalį eina padavėja ir, kad pradės užsidengus burną kikenti , ale tuoj pat nulėkė virtuvėn servetėlių atnešį krūvą, susausino bičiulio valgiavietę ir toliau smagiai sau kikeno. Paskutiniai išeidinėjom, tai paprašėm gestų kalba (nė žodžio angliškai nepavaro), kad mėgtume su jąją nusifotkyt – tai ana daugmaž - „o, gerai“, nubėgo atsinešė kažkokią margą skepetą ir ją pradėjo mandrai sukt ant rankų smagiai besišypsodama – po to parodė lankstinuką kažkokį, kuriame išvydom jog šokėja ana yr kažkokia. Nupyškinus kadrą vis pribegdavo prie fotiko pažiūrėt kaip gavosi. Kitąsyk tam pačiam restoranėly apsilankę bičiuliai sulaukė iš josios bei personalo ir suvenyrų ir šokių Na o kalbant apie dailiąją lytį, negaliu nepasakyt, jog buvau sužavėtas simpatiškų moterų Macau kiekiu – net procentais įsivardijau – pusė visų moterų simpatiškos, o trečdalis švis gražuolės, visi trys pakeleiviai su manim sutiko:} Dar įdomus kasdienis rebusas būdavo – žiūri į žmogu ir spėlioji – kinas jis, korėjietis ar japonas... na jie lyg ir skirias tarpusavyj stipriai, ale dažniausiai triumfuodavo painiava, julab kad testo rezultatų dažniausiai pasitikrint nepavykdavo :}

Stipriai pasidairę po Macau viešnagę perkeliam į Honkongą – kitą specialųjį administracinį Kinijos regioną, sudarytą iš keturių pagrindinių dalių: Honkongo salos, Kauluno (Kowloon), Lantau salos ir Naujųjų Teritorijų ir priklausiusiį Didžiąjai Birtanijai nuo devyniolikto amžiaus iki 1997-tųjų. Britanijos įtaka stipriai jaučias – eismas dešine puse, rozetės britaniškos, troleibusai, autobusai dviaukščiai , užrašai visur dviem kalbomis, bo tiek anglų tiek kinų kalbos tam regione yra oficialios. Iškart pastebiu skirtumą – jei Macau tik 10% taxistų suprasdavo angliškai, tai Honkonge tik 10% nesupranta. Jaučiasi jog mieste 7 milijonai žmogėnų gyvena – judanti žmonių lavina naktį ir dieną, prie pėsčiųjų perėjos žalios laukia dešimtys ir net šimtai žmonių, pažyrančių it prapjautas ryžių maišas... Ant kiekvieno judresnės gatvės kampo stovi indusai/babajai ir siūlo savo šauniąsias prekes ir paslaugas tokiais šūkiais: „rolex, sir, rolex“, „good quality rolex“ , „copy vač sir, copy vač, you know the price, very good“, „magic hands, sir, magic hands“ (čia pėdų masažą siūlo). O dar iš šaraškinių parduotuvių trys prekeiviai rėkia – užsukit, užsukit, labai geros kainos pas mus. įeit teko į kelias tokias – fototechnikos ir jos priedų ieškaliojau, tai tik įėjus penki vilkų žvilgsniai susminga, prasideda įtikinėjimai, kad mano objektyvas (dažnai su fotiku vaikščiodavau ant kaklo) yra nevykęs, kad prarandu tokius ir anokius ir anokius milimetrus, kad panoramos nepavarau ir demonstratyviai ant lapuko daugindavo ir dalindavo skaičiukus rodydami kad štai šią skaičių krūvelę prarand, o kiti keturi pardavėjai puldavo antrint ir siūlyt savo objektyvus (dažnai siūlydavo bazinį objektyvą kaip geriausią išeitį) , nepadėdavo mano pasakymai, jog turiu aš kelis objektyvus, jog man svarbesni tokie ar anokie parametrai. Būdavo, kad įėjus reikalingo daikto kaina būdavo tarkim 1000 Honkongo dolerių, o man jau einant pro duris rėkdavo, kad „just for you my friend“ už 400 atiduos. Vakarop gatviniai pasiūlo ir hašišo, bei pigių merginų.

Visas centrinis Honkongas nusėtas dideliom ir mažom parduotuvėm, molais, supermolais, pasidabinusiais ambicingais pavadinimais , kaip antai „New World Center“ . Ir perka žmonės, vietiniai, turistai, vargšai ir turtingi, krūvom perka... – guči armani prada gabana liejasi iš kiekvienos vitrinos, pro kiekvienas stiklines duris. Tarp informacinių Honkong lankstinukų teko aptikt visą prekeivio dienotvarkės katalogą – surašyta kurią valandą kur turi būt, į kurią vitriną žiūrėt, kuriuo eskalatorium į kurį aukštą pakilt ir ką galų gale pirkt – viskas sužymėta valandomis, kad pirkimadienis pavyktų prasmingai. Dar buvo daug ekskursijų visokių siūlomų po lankytinus objektus, ale nusprendėm jog patys aiškinsimės kaip kur nusigaut ir ką išvyst, juolab kad laiko turėjom pakankamai. Blaškytis po Honkongą gan patogu – po žemėm dunksi pigus, aiškios sistemos ir daugumą rajonų apraizgės metro. Išlipęs norimoj stotelėj toliau trauki pėsčiomis arba sėdi į taxi, kuris, kadangi buvom keturiese, mums visai pigiai atsieidavo. Užmatytų objektų tekstu nepasakosiu – tai vaizdingiau perteiks nuotraukos. šiaip vienas iš paskutinėm dienom įsiminusių nuostabių potyrių buvo kilimas milžiniškais, virš vandenų ir kalnų nutiestais keltuvais link didžiausios pasaulyje Budos statulos, nulietos iš bronzos – jei turistas, atskridęs į Honkongą vienai dienai, paklaustų – ką patartina pamatyt, tai turbūt nemirktelėjęs rekomenduočiau tuos keltuvus :} žinia, didžiausi piligrimai pėsčiom per tuos kalnus vingiuoja, ale trunka tai turbūt visą dieną ar dvi. Nauda, kad besikeliant keltuvais į galinę stotelę, gali išlipt poroje vietų ant kalnų viršukalnių pabimbinėt ir vėlei tęst keltuvinę kelionę.

Pastebėjau, jog Honkongiečiai ir Makajiečiai (sąmoningai nevartoju žodžio kiniečiai, bo realiai gi didžiųjų kinijos žemių matęs nesu, nors, kitavertus populiacijos daugumą minėtuose regionuose sudaro būtent kiniečiai) daug dėmesio skiria sporto kultūrai (jei galima taip pavadint) – visur gražiai išdažytos tvarkingos, apšviestos krepšinio, futbolo aikštelės, beje pastoviai pilnos žaidėjų (Kazlausko įtaka?), įvairūs, tarp kurių teko išvyst ir gan neįprastų, treniruokliai viešuose parkuose. Tuose pačiuose parkuose treniruojas visokie kovų meistrai, vakarais teko viešose aikštėse matyt net su kardais mojuojančių sportuotojų grupelių ir pavienių kovotojų..

šiaip mieste propaguojamas sterilumas – už nusispjovimą gali gaut 150Eur baudą, už rūkymą viešam parke 500 Eur – rūkymo zonos ir parkai pažymėti spec ženklais (neaktualu, tai nežiūrėjau kokių – rūkymo ar nerūkymo ženklų daugiau), kai kuriuose liftuose teko matyt mygtukų sektorių užklijuotą permatoma plėvele, su prierašu, jog šis skydelis dezinfekuojamas kas valandą... Metro negalima valgyt jokio maisto ar gert gėrimo – už viską numatytos baudos.

Nors neseniai pozityviai atsiliepiau apie Macau žmones, tačiau to paties apie Honkongiečius pasakyt negalėčiau... net nežinau ar žmonėm galėčiau tuos skubančius globalaus metropolio sraigtelius pavadint... kažkaip mizantropiški jausmai paūmėdavo juosius bestebint.... O ir moterys – jei po lankymosi Macau jąsias gyriau, tai po dešimties dienų Honge nuomonė apie dailiąją to krašto lytį deja pasikeitė ne į gerąją puse – nežinau kas čia kaltas – matyt Didžiosios Britanijos įtaka

Na ir pabaigai naudingas faktų rinkinėlis keliauninkams – gal užsimanys kažkas vietoj Ibizos ar Marmario tuosna kraštuosna nukakt:

Skrydis į abi puses, užsakant prieš porą savaičių kainavo 2500Lt.

Viešbučiai Hongo centre: pigiausias ~80eur parai. Toliau nuo centro ~60Eur

Brangiausia kelionė metro: 1.3 eur. (Nuo vieno iki kito regiono galo)

Kelionė iš Hongo į Macau: ~13Eur

Viza į Kiniją darantis Honge: ~50Eur

Alus užeigose/baruose: labai įvairiai – nuo 1.5eur iki 5eur. , parduotuvėse ~0.7eur.

Maisto kainos užeigose/restoranuose: visai prasmingai galima papietaut už ~11eur. Nors kartais ir 20eur nepakakdavo.

Foto/Videotechnika trečdaliu pigiau nei Lietuvoj, tad jei kažkas kokį rimtą kamerą ar objektyvą ruošiatės įsigyt, tai verta skrist savaitei atostogų į Hong Kong – išleidę tiek pat pinigų kiek Lietuvoje, vietoj pliko objektyvo dar ir krūvą prisiminimų bei potyrių apturėsit

na o nepavargę skaityt čia ras į dvi dalis suskaidytą fotoreportažą:

Macau: http://public.fotki.com/HerkusMantas/macau-2008/ (kadangi tarp skrydžių dar kelias valandas praleidom Amsterdamo centre, tai kelios foto ir iš ten)

HongKong: http://public.fotki.com/HerkusMantas/hong-kong-2008/

taigi, tokios tatai subjektyvios mano įžvalgos, gal keliavę kartu kolegos pakoreguos, ar pridės kažką dar nuo savęs

Pakoreguoti būtų sunku kažką , nes viskas gan vaizdžiai ir tiksliai nupasakota , aš pasistengsiu tekstu šiek tiek nušviesti naktinį Hongkongo gyvenimą , bei įspudžius kuriuos teko patirti su siauruolių mergaitėm

Macau bei Hong Kongas turistais knibždėte knibžda ,kurie pasiruošę pravert plačiasias pinigines ieškant egzotikos , o jos čia tikrai netrūksta - jei yra paklausa kaip taisyklė bus ir pasiūla.

įvertinant prastą kinijos finansinę būklę bei gretimų šalių tragišką padėtį ,šiuose dviejuose miestuose dailiosios lyties gausa tikrai nestebina , plūsta če mergaitės iš tailando , vietnamo , filipinų - idant užsidirbt duonos kąsnį sau bei šeimai.

Ne sykį teko išvysti storapilviui į parankę isikibusias labai simpatiškas siauruoles ir tikrai ne išvaizda ar proto galiomis jos buvo pakerėtos.Taip vadinamasis "escortas" če yra labai populiarus , atsivertus viešbučio adresų katalogą buvo abstu telefonų su siūlomom "palydovių"paslaugom , taigi jei esate vienišas turistas ar norintis pažinti visapusiškai kultūros įpatumus , kėblumu tikrai neiškils , viešbutyje galite užsisakyti savajį "Sančą Pančą" kuris lydės jus visais Didžiojo Kongo keliais ir ne tik , viskas priklausys nuo jūsų piniginės lankstumo

Kol draugai bandydavo kortų kombinacijas prieš siauruolius , aš ieškodavau pramogų kitur - ne kartą teko pabūvot taip vadinamuose baruose-striptizo klubuose.O pamatyti tikrai buvo ką - ištaigingų formų siauruolės raitydavosi ant blizgančių stulpų , įėjas pasijusdavau lyg pacientas skanuojamas keliolikos rengenų , na ir be abejo žavėdavau aš jas Baltų dailiają išvaizdą ,bei unikalią iškalba!

Juokauju aišku , viskas buvo gan paprasta , sušokdavo jos sąvajį vyliojimo šokį ir eidavo jos grobio ieškoti , užsakydavai jom gerimą bei palikus arbatos , galėjai tyrinėti jų nuostabiasias linijas visą vakarą - kol rankos nepavargdavo ir akys matydavo. Prieš šia kelionė , azijietes pernelyg manes nežavėjo , tačiau nuomonė apie jų grožį gan kardinaliai pasikeitė, visos jos labai lieknos - visgi ryžiai savo antspaudus palieka , o jei veidelis dar gražus , tai norisi pirkti dar vieną lagaminą idant parsivešt tokią miss'ę namolio , tiesa neaišku kaip pradėtų kisti jos kūno formos po mūsų riebiojo maisto , matyt tektų greit pamainos ieškoti. Susikomunikavimo didelių problemų neiškildavo , nebent garsios muzikos natos besiveržiančios iš grojarėkių , tiesa nei viena nežinodavo kur yra ta mūsų šalis Lietuva , pavarges aiškint apie "Baltic States" dažnai tardavau jom "I'm From Russia". Tailandietės labai aktyvios palyginus su kitom - primokino visokiausių žaidimų - vienas iš jų buvo kauliukų mėtymas - tas kuris mažiau išmesdavo turėdavo gurtgtėlt savo alkocholio kiekį , o išgerdavo jos dauk , bei kitas žaidimas nykščio lenkimas - šio žaidimo pralaimėjimo neteko patirti

Internete susiradom prabangiausią Hong Kong'o klubą pavadinimu "Beijing" .Tą vakarą buvo beprotiška žmonių gausa it perpildytam metro - vyko gan keistokai skambanti "mėnulio šventė" į klubus buvo milžiniškos eilės tarsi sovietais prie dešros , apsukę porą ratų pagaliau radom savo neva rafinuočiausiajį klubą , tačiau teko patirt spjūvį į veidą - nepraėjau aprangos kontrolės , mat su šortais ten negalima , burnodamas juos ir nesaikingai eikvodamas alkocholio kiekius nusprendžiau visgi maut i kitą kongo salą ir keistis aprangą , įėją pamatėm kas yra perpildytas klubas (nors jokios eilės prie klubo nebuvo), žmonių mišrainė buvo tokia gausi kad sunkiai galėjai pamatyt kuris siauraakis kuris plačiaakis , be abejo klubas tvisko prabanga - perpildytą šokių salė blizgėjo puošniais aksesuarais ant lūbų, bei lounge'o kambariai su minkštom glamūrinėm sofutėm - viskas buvo išdabinta kristalais , kainos taipogi kalbėjo už save - maža heinikeno skardinė kainavo 8 eurus , praleides ten valandą nusprendžiau kad striptizo klubuose yra jaukiau ir šilčiau , tiesa tik penktam taksistui pavyko išaiškinti kur noriu patekt tą vakarą.

Nors ir pinigų išleidau begales ,tikrai dėl nieko nesigailiu - smagios akimirkos su siauruolėm ispūdžiai bei patirtis ,o poto jau išmintis buvo to verti!

Nu jus vyrai pavarote ;o) as kai grisiu vat spalio 10 is Pekino jei bus aliko aprasysiu

trumpai parasysiu. taip atsitiko, kad Londone ir Paryziuje buvau pirmus kartus gyvenime. Turnyriukai buvo is pradziu Londone.Po savaites islekiau i Paryziu.

Man kaip diena ir naktis.Nenoriu daugiau i Londona! Nesuprantu, kaip zmonem patinka Londonas. Su Paryziumi nera ka lyginti visomis prasmemis. Bet cia man.

herkau, o as buvau ten pat kur ir tu bet "Metallica". Nerealu.

trumpai parasysiu. taip atsitiko, kad Londone ir Paryziuje buvau pirmus kartus gyvenime. Turnyriukai buvo is pradziu Londone.Po savaites islekiau i Paryziu.

Man kaip diena ir naktis.Nenoriu daugiau i Londona! Nesuprantu, kaip zmonem patinka Londonas. Su Paryziumi nera ka lyginti visomis prasmemis. Bet cia man.

herkau, o as buvau ten pat kur ir tu bet "Metallica". Nerealu.

Na o man kaip tik labai patiko Londonas

Praėjusiųjų metų spalio pradžioje ištaikėme atostogas. Tad nors nebūdami studentais, bet nutarėm padaryti ale studentiško tipo kelionę: įsigijom bilietus prieš porą mėn į liverpulį. Už juos (į abi puses) paklojom 60lt su visais mokesčiais!!! Taipogi įsigijome ir Megabus kelionę iš Liverpulio į Londoną už vieną svarą Taigi kelionę mums kainavo tikrai studentiškai.

Nuvykome į Liverpulį apie 2 nakties, o apsistoti jau nebuvo kur, tad teko leisti laiką oro uoste. Iš pradžių lūkuriavome laukiamąjame (kuriame beveik nebuvo kėdžių!!!), tad po pusvalandžio neapsikentėme ir išėjom ieškoti kur čia prisiglaudus. Palypėję į antrą aukštą suradome jau užsidariusias (kiek supratau dviems valandoms) kavines, kuriose ir apsistojome (jos buvo atviros, bet oro uosto patalpose). šeštą ryto mes jau pajudėjom iš ten ir ir po keliolikos minučių pasiekėme Liverpulį, kuris buvo toli gražu ne pačioje įstabiausioje tvarkos būklėje - visur šiukšlės (pagrinde MacMaisto popierėliai), buteliai. Kaip vėliau paaiškėjo - vakar čia studentai šventė prirašymus ar kažkokias panašes šventes. Vėliau dėl pasikeitusios Megabuso stotelės mes vos nepražiopsojome kelionės į Londoną. Bet spėjome įšokti į nuvažiuojantį autobusą ir voila - po penkių (;]) valandų mes Londone. Per tas penkias valandas nepamačiau kažkokių labai įspūdingų kraštovaidžių ar šios šalies savitumų, kurie labai išskirtų ją iš kitų vėsesnių europos šalių (nors jų tikrai nemačiau daug). Taigi pasiekėme Londoną, kur mus pasitiko Draugės draugė (;]). Tada mūsų buvo paklausta - ar mes judame apsipirkinėti daug pigesnių drabužių ir kitokio š, ar judame apžiūrėti įdomesnių miesto vietelių. Taigi skirtingai nei kiti keturi mūsų kompanionai, aš su drauge lydimi mūsų "gidės" pajudėjome miesto link. čia apžiūrėjome dažniau turistų lankomas vietas, kurios labai didelio įspūdžio mums nepaliko ir po kažkurio laiko pajudėjome autobusų į būstą, kuriame buvome apsistoję (toliau nuo miesto esančios pažįstamos nuomojamas namas).

Taigi per nepilną savaitę, per kurią viešėjau Anglijoje spėjau aplankyti keletą muziejų (iš kurių man labiausiai patiko istorinio pobūdžio. Londone ir Liverpulyje), Kinų kvartalą, Kažką panašaus į raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame beveik nieko nepamatėme (pasirodo sekmadienis jiems ne darbo diena ;]), keletą parkų, kurie mane ypač sužavėjo gyvūnijos gausa ir prižiūrėta aplinka, keletą pub'ų, kurie tikrai sužavėjo publika ir autentika.

Jau išdilo kelionės detalės, tad daugiau labai ir nesiplėsiu. Manau, kad Anglija ir jos sostinė yra tos vietos, kurias būtina aplankyti, o ar patiks ar ne- čia jau kiekvienam individualiai.

Maistas - 5-10Svarų asmeniui. Yra valgymo užeigų, kur sumoki fiksuotą kainą (pvz. 7 Svarus) ir valgai ką tik nori ir kiek tik nori.

Transportas :

-> Autobusas. Ypatingai lėtas kamščių metu.

-> Metro. Labai greitas. Labai man paliko gerą įspūdį. Patiko "požemiuose bėgančių žmonių" gyvenimas ir aplinka.

-> Traukinys. Labiau skirtas susisiekti su priemesčiais ir kitais miestais.

-> Taksi. Neatsimenu :]

Transportas Ten sąlyginai brangus (man rodos mes mokėjome po 7 svarus už dieną), bet galima nusipirkt dienai, savaitei ir pnš bilietus, kuriais galima bus važinėti visomis transporto rūšimis.

Nors ir nepasakojimas ir ne kelione, ale smagi patirtis, visiem rekomenduoju

Jau baigei keliones PullMan ? Smagu buvo ?

Kelionės visada smagu! , galbūt šiek tiek koja pakišo prastas oras - buvo viena iš šalčiausių žiemų amerikoi ir tuo metu kai mes buvom temperatūra buvo tokia(celzijais+poliarinis vėjas!): NY ~ -7 Chicagoi ~ -9 , Washingtone sniegas , lietus ir kruša! tuo tarpu kai Miami buvo visad +20. Aišku ką buvom apsibrėžę pamatyt - ta pamatėm bet vaiksčioti nebuvo labai komfortabilu ir kažkokio didelio įspūdžio man nepaliko - šalčio aš labai ir labai nemėgstu - užtai Miami "atsipūčiau" 110% ir mielai grįžčiau dar;)

Tiem kurie planuoja aplanktyti Barakos tautą siūlyčiau vykti šiltesniu laikotarpiu arba vėsiu laikotarpiu lankytis floridoje/kalifornijoje.