tikrai sutinku ir džiaugiuosi tuo, jog kiekvienas kiną, muziką , meną galime pasirinkti patys ir taip pat žinau liaudies patarlę jog dėl skonio nesiginčijama, bet aš norėčiau šią abstrakciją šiek tiek diferencijuot: tam, kad mes dėl skonio galėtume nebesiginčyt, reikia peržengt tam tikrą universaliųjų meninių kriterijų (jei mes pripažįstame tokius esant, ir vertiname tiek meno mokslą tiek mokslą apie meną plačiaja prasme) ribą , kurią galėčiau įliustruot maždaug taip - jei vienam patinka gelsvas obuolys, o kitam patinka rausvas obuolys , tai viskas tvarkoj, bet jei kažkam patinka supuvęs obuolys, tai sveikuosius ir maistinguosius obuolius valgantys kaip ir turi teisę, gal net pareigą puvėsį valgantį kritikuot ir jam parodyt maistingojo obuolio privalumus, jei jau anas pats nesuvokia ką kremta?
aš sutinku su p.Qbic mintimi apie žanrų tikslingumą ir kūrėjų sąmonę, tačiau manau, kad tas niekaip nepaneigia, jog šlamštas yra šlamštas, ir kad ir kaip besegmentuosi supuvusio obuolio turinį, kiekviena tų dalių atskirai ar visuma - bus puvėkas, kad ir į kokio blizgesio popierių jį besuvyniosi o puvėkas tinka tik trumpalaikiam skrandžio užkimšimui su sąlyga, kad skonio receptoriai stipriai atrofavęsi ir tą puveną sugebame priimt kaip maistą