Lietuvių kalba - vertybė?

kažkurią dieną vartant e-pašto dėžutę teko patvirtint šviesuolių viešumoj išsakomas mintis apie Lietuvių kalbos mutaciją, t.y. permetęs akim paskutinius iš lietuvių gautus laiškus galiu konstatuot jog tik du iš dešimties rašyti lietuviškai (neišdarkyti žodžiai, nosinės, kableliai - t.y. bent stengtąsi tai daryt). Forume(uose), žinia, lietuvybės irgi mažai.

Tad kyla natūralus klausimas - kodėl lietuvis nenori ar nesugeba gerbt ir puoselėt savo kalbos, kultūros, dėl kurios taip kovojo tėvai ir protėviai?

Gal kažkam, besigėdijančiam kalbėti lietuviškai, teigiamų postūmių duos šios citatos:

Lietuvių kalba - didžiulis lobis, kurio mes ligi šiol nesame nei įvertinę, nei ištyrę.

štai žodis ‘tėvynė’ labai įdomus: jo šaknis yra susijusi su žodžiu ‘tėvas’, o visas žodis - jau moteriškos giminės. Vadinasi, tėvynė - tokia vieta, kur dvasios ir materijos sąjungoje gimsta žmonės, t. y. mes, jos vaikai. Ištisą veikalą galima būtų parašyti vien apie šį žodį. Lietuvių kalbos svarbumo patvirtinimui paskaitykime, ką apie ją rašo žymūs pasaulio autoriai bei enciklopedijos.

"Jei mums pasisektų susisteminti ir pasauliui perduoti tai, kas pasaulyje apie Lietuvą parašyta, tai greičiausiai jau pradėtų pildytis Oskaro Milašiaus pranašavimas, kad ateisiąs laikas, kada Lietuvos vardas ir garbė būsią išnešioti nuo saulėtekio iki saulėlydžio" [5].

"Mūsų (t. y. anglų, - aut.) kalba priklauso didžiajai indoeuropiečių šeimai. Todėl ji gimininga daugumai kalbų, vartojamų Europoje ir Vidurinėje Azijoje, nuo Indijos iki Islandijos. Visos šios kalbos artimiau ar tolimiau giminingos ir yra kilusios kaip iš motinos iš tos kalbos, kuria nomadai kalbėjo prieš 5000 metų, gyvendami lygumose, kur dabar yra Ukraina ir pietinė Rusija. Mes gana patikimai galime laikyti savo protėvių namais plačiai prasiplėtusią Lietuvą, kuri iš tikrųjų siekė nuo Baltijos jūros skersai Ukrainos iki Dniepro upės žemutinių vandenų (S. Poter “Language”) [5].

"Nors seniausi lietuvių kalbos tekstai yra iš XVI šimtmečio, kai kurie lietuviški žodžiai yra artimesni pirminei indoeuropiečių lyčiai, negu atitinkami sanskrito arba graikų kalbos žodžiai, žinomi daugiau nei 2000 m. prieš Kristaus gimimą" (A. Millet) [6].

"Lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos iš vienos pusės ir sanskrito iš kitos yra iš tikrųjų toks, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti sanskrito sakinius, ištariamus mokslininkų. štai kodėl kalbininkai sutinka, kad lietuvių k. yra seniausia iš visų gyvųjų kalbų. įsidėmėtinas lietuvių k. bruožas yra taip pat tas faktas, kad ji tiek pat turi panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskritu" [“The Encyclopedia Americana”, 1942 m. 17 t. 462 p.].

1980 m., remdamasis hidronimikos duomenimis bei visos indoeuropeistikos patirtimi, V. Toporovas suformulavo tezę, kad baltų kalbos yra ne tik indoeuropiečių kalbos tolimas palikuonis ir pats tikriausias iš dabartinių kalbų jos tęsėjas bei liudytojas, bet tiesiog gyva indoeuropiečių kalba (išryšk. aut.) [10].

šia, vienintele gyva senąja kalba bendraujame mes!... Ir dažniausiai visiškai to nevertiname. Kažkodėl taip dažnai įvyksta su turtu, kurio turi daug. Sėdint ant savo lobių skrynios, dažnai daug menkesni dalykai atrodo svarbesni nei savasis kraitis...

Iš tiesų, savosios kalbos įvertinti mes dar nesugebame, mes ją naudojame, tačiau visų jos plotmių, ypač dvasinių, suvokti nepajėgiame ir nenorime.

Deja mūsų gimtoji kalba priklauso tam turto tipui, kurį pradedame vertinti tik tada, kai jo netenkame... Džiaugiuosi už tuos draugus ir kolegas, kurie puoselėja nuostabios mūsų kalbos kibirkštėlę ir protėvių šnekta rusena šiame forume.

vertybe jei jausciau gresme isnykimui ar dar kam butinai pradeciau rasyt lietuviskai bet dabar tiesiog tingisi tas nosines ir kablelius det

vertybe jei jausciau gresme isnykimui ar dar kam butinai pradeciau rasyt lietuviskai bet dabar tiesiog tingisi tas nosines ir kablelius det

įdomu, kaip gi apibrėžtumei tuos grėsmės signalus , kuriuos tavoji pajauta turėtų gaut, kad pradėtumei rašyt lietuviškai?

Siūlyčiau moderatoriams apskritai trinti postus parašytus iškraipyta kalba.. Ne mirkas visgi..

O tada ir būtų už ką vertinti..

Siūlyčiau moderatoriams apskritai trinti postus parašytus iškraipyta kalba.. Ne mirkas visgi..

O tada ir būtų už ką vertinti..

aha ir 3 zmones rasinetus forume visam

jo, baneris ir dar du

Aš tai esu pastebėjęs tokią tendenciją, jog programuotojai, informatikai ir panašūs realiukai, kažkaip labiau linkę lietuviškom raidėm rašyti, nei likusi masė. Sakau, paveikia juos tie programavimo simboliukai, supranta, jog ir iš kalbos tyčiotis negalima šlebizavojant jąja?

Aš tai esu pastebėjęs tokią tendenciją, jog programuotojai, informatikai ir panašūs realiukai, kažkaip labiau linkę lietuviškom raidėm rašyti, nei likusi masė. Sakau, paveikia juos tie programavimo simboliukai, supranta, jog ir iš kalbos tyčiotis negalima šlebizavojant jąja?

Mokykloje mokiausi lietuvių kalbos discipliną Sustiprintu lygiu. Po to universitete ketverius metus NIEKO nekonspektavau, beveik nerašiau ranka. Pokalbių kanaluose, laiškuose vartojau tik "šveplą" kalbą. Rezultatas - tragiškas lietuvių kalbos lygio kritimas, krūvos klaidų... Nutariau, kad verta susiimti ir taisyti padėtį. Per mėnesiuką ar du įpratau naudoti lietuvišką raidyną, o dabar juo netgi greičiau rašau, negu lotiniškuoju atitikmenimi. Deja... spragos vis dar jaučiasi...

rasyt reik ranka dazniau. Tada ir isaiskeja, kas is tikruju berastis

su vištos koja

A.Smetona: įteisinti dvikalbystę – nusikaltimas

Ar prieš anglų kalbos skverbimąsi turėtume sukilti taip pat, kaip būdavo sukylama prieš rusinimą?

Tai skirtingi dalykai. Apie 500 metų Lietuvoje būta ir lenkinimo, ir rusinimo, ir vokiečių kalbos įtakų. Prieš šiuos dalykus buvo aiški nuostata: tauta lyg ir turėjo tam tikrą imunitetą.

Atėjus anglų kalbai, neturime prieš ją panašios nuostatos. Anos kalbos buvo primestos per prievartą, o šiuo atveju viskas daug klastingiau. Nenorit – nekalbėkit; galbūt gyvenimas privers. Anais atvejais matėme pavojų ir jam atsispyrėme. O dabar daugelis pavojaus nemato.

Sunku pasakyti, kaip reikėtų išjudinti tautą, kad ji pradėtų atsipeikėti. Antai mokyti anglų kalbos nuo vaikų darželio yra absoliuti kvailystė. Juk dar nėra padėtas savos, gimtosios kalbos pamatas.

Ar gimtosios kalbos statinys ant to pamato kartais nerenčiamas perdėm drastiškai? Ar perdėtas kalbos norminimas neveda prie jos sustabarėjimo?

Gal ir taip. Jūs „užkabinote“ du prieštaringus dalykus: kalbos norminimas išties suponuoja normos stabilumą, tačiau gyva žmonių kalba yra nuolat kintantis dalykas.

Kad ir kaip vertintume norminimą, turime pripažinti, kad visos Europos tautos yra nuėjusios maždaug tuo pačiu keliu: kiekvienoje kultūringoje tautoje susikuria mažiausiai du kalbos vartosenos lygiai – prestižinis ir šnekamosios, buitinės kalbos lygis. Tarp jų yra, buvo ir bus atotrūkis. BBC kalba yra visai kitokia nei kurio nors Liverpulio proletaro kalba. Norminimas taikomas būtent tam aukštesniajam kalbos stiliui. Juo rašomi vadovėliai, knygos, jis naudojamas laikraščiuose, juo kalbama viešai.

įspūdis, kad norminimas yra perdaug drastiškas, gali susidaryti nebent susiduriant dviem vertinimo stovykloms. Vieni yra modernūs, „globalūs“, prisitaikę ir, matyt, jau angliškai mąstantys jaunuoliai, manantys, kad lietuvių kalba yra mužikų kalba, trukdanti jiems gyventi, ir kad tik anglų kalba juos išgelbės. Liūdniausia ir baisiausia, kad kitoje stovykloje atsiduria perdėtai, davatkiškai besirūpinantys kalba žmonės.

Kai šiedu poliai sukelia triukšmą, mums ima atrodyti, kad kalbios norminimas yra kažkuo baisus. O iš tikro reikia laikytis Jono Jablonskio nustatytos krypties. Reikia klausytis žmonių kalbos, išgirsti, kas joje atsiranda be sistemos darkymo ir tai toleruoti, o su kai kuriomis baisybėmis, besikėsinančiomis į sisteminius dalykus, kovoti.

žodžiai „futbolas“ ir „krepšinis“ atėjo veik iš J. Jablonskio laikų. Vienas skolintas, kitas savas. Ir jie „nesusipjovė“. Manau, norminimas, jei nekreipsime dėmesio į kraštutinius jo vertinimus, nėra baisus ar problemiškas dalykas.

"Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.

Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų."

Mikalojus Daukša

"Postilė" 1599m.

Kalbininkai: kiek gimtoji kalba mums vertybė, tiek ji dar gyva

„Kas mums yra ta švari kalba? Jei ji yra mūsų vidinės kultūros, vidinio pasaulio atspindys, tuomet jei žmogaus vidus švarus, tai ir jo kalba yra švari, mintys skaidrios. Bet mūsų gyvenime švarus žmogaus vidus, švarios mintys ir švari kalba gali būti tik siekiamybė.

Kad kalba būtų švari, svarbiausia ugdyti vidinę kultūrą. Kalba nėra atskira – ji yra mūsų pačių tam tikra ypatybė. Net šiek tiek pakalbėjęs su žmogumi ir jo nematydamas gali kai ką pasakyti apie jo vidų“, – sako lrt.lt pašnekovė .

http://www.lrt.lt/news.php?strid=5082&id=5102410

Nacionalinis diktantas - 2009-01-24 d. 11 val.

http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/101/?itemID=88279

Sausio 24 d. šeštadienį, 11 val. vyks Nacionalinio diktanto pirmasis turas. Savaitraštis „Atgimimas“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Vilniaus miesto savivaldybė jau ketvirtą kartą kviečia Vilniaus gyventojus dalyvauti šioje lietuvių kalbos puoselėjimo šventėje.

Specialiai vieno iš Lietuvos rašytojų diktantui sukurtas tekstas bus skaitomas per Lietuvos radijo pirmąją ir Lietuvos televizijos antrąją programas ir transliuojamas internete – Lietuvos radijo ir televizijos svetainėje www.lrt.lt. Diktantas bus rašomas ant savaiminio kopijavimo popieriaus. Diktanto dalyviams liks jų rašto kopija ir jie galės pasitikrinti ar nepadarė klaidų, kai originalus diktanto tekstas bus paskelbtas sausio 28 d. www.atgimimas.lt.