žiūriu, daugelis aprašo Dostojevskius, Kafkas ir Tolstojus, o tokio pagal idėją popsinio autoriaus kaip Mario Puzo niekas nepaminėjo. Neskaitėt, ar paprasčiausiai didelio įspūdžio nepaliko? Nuo vasaros pabaigos perskaičiau tris jo kūrinius, ketvirtas vis dar guli (tiesa sunkiai sekasi su juo).
Mario Puzo "Krikštatėvis". Garsiausia knyga apie mafiją, pagal kurią pastatyta ir garsioji filmų trilogija. Kadangi pirmą buvau matęs filmą, o tik po kiek laiko skaičiau knygą, tai įspūdis ne toks stiprus koks turėtų būti. Apie veikėjus jau buvo susidaryti portretai žiūrint filmą, taigi labai lengvai suėjo knyga. Tačiau ar žinant ką apie ją, ar nežinant, vistiek pritraukia skaitytoją. Pasakojama apie Korleonių šeimą, jos galybę, kuria kai kurie netikėjo, ir teko skaudžiai už tai sumokėti. Tsakant, jei jau domiesi ta tema, neperskaityti šitos knygos yra nuodėmė.
Mario Puzo "Paskutinis Donas". Man asmeniškai labiausiai patikusi Puzo knyga. Kiek didesnės apimties net už Krikštatėvį, tačiau perskaityta žymiai greičiau. Pasakojama apie Klerikucijų klaną, kuomet viena iš šeimos atšakų pasuka į kino pasaulį. Ne vaidinti savaime aišku, o uždirbinėti pinigų. Tiesa sakant, skaitant vidurinius knygos puslapius apie šou verslą dažnai galvojau, kaip tas bus susiję su mafija ir tolimesne eiga, tačiau viskas gražiai susirišo. Labai patiko pagrindinio veikėjo, Kroso de Lenos, paveikslas, ko gero dar stipresnis nei Maiklo Korleonės "Krikštatėvyje". Pabaiga, kaip jau įprasta Puzo, viskas puikiai ir labai įtraukiančiai išdėstyta, labai aiškiai parodoma, ką mafijoje reiškia kraujo ryšys.
Mario Puzo "Omerta". Silpniausia iš trijų ( ) skaitytu Puzo knygų. Pasakojama apie Dono Eiprilio palikuonius, tris tikrus ir vieną seno mirštančio draugo paliktą vaiką. įspūdį sumažina faktas, kad čia šeimos jau praktiškai nebėra, trys Dono Eiprilio vaikai įsilieję į aukštuomenę, dirba švarų darbą. Tačiau kuomet netikėtai nužudomas Donas, jo įvaikis, Astoras Viola, parodo jog yra sicilietiško kraujo, primena jog buvo mokomas sicilijos mafijozų gyvenimo paslapčių, ir imasi išsiaiškinti, kas buvo kaltas dėl jo brangaus netikro tėvo mirties. Kiek "filmiškai" įkišami FTB, kitos policijos institucijos, stipresnis vos vienas personažas, dėl to knyga silpnoka. Plius, apimtis irgi maža.
Dabar skaitau Mario Puzo "šeima", visai kitokio pobūdžio knyga, pasakojanti apie laikus, kuomet tokios šalies kaip Italijos praktiškai nebuvo, o gyvavo atskiros "valstybės" Neapolis, Milanas, Roma, Ispanija, Prancūzija ir Popiežiaus būstinė Vatikanas. Tokia keista knyga, kitiems dėl kai kurių intymių detalių gali pasirodyti net šlykšti, tačiau tikėkimes sueis gerai.