Iš gyvų turnyrų patirties galiu pasakyt, kad lietuviai tikrai skiriasi. Taip, patirtis menka. šimtas turnyrų gal per du metus susidarytų. Bet lygint atmosferos ir reakcijų Lietuvoje ir Anglijoje neįmanoma. Londone teko žaisti prie stalo, kur buvo 7 skirtingų šalių piliečiai. Ir niekas nepradeda svaidytis penkių aukštų keiksmažodžiais po bad-beat. Taip, nuskamba "f_ck", tačiau ne daugiau. Neprasideda oponento menkinimo procesas, savų tiesų aiškinimo.
Pirmadienį-antradienį žaidžiau GCW. Sunku lietuviams pralaimėt. O kam lengva? Niekam nepatinka pralaimėt. Visi gimstame su nugalėtojų mentalitetu. Būtent todėl pradėję lošti kartais smarkiai įklimpsta (nenori pripažinti, kad pralošinėja - reikia atsilošti). Tačiau reikia mokytis pralaimėti. Puikus pavyzdys buvo antradienį. Antra turnyro ranka - išmetu šalia manęs sėdėjusį šveicarą iš turnyro. Nesmagu. Tačiau jis nepradėjo karščiuotis, keiktis ar plūsti krupjė, "kaip ji čia taip uždalino". Pralaimėjo, pasakė "nice hand", atsistojo, ir tiek.
Vėliau tame pačiame turnyre po bad-beat (kai dvi poras nudaužė "pirkimas į pilvą") teko pusę valandos klausytis tame banke dalyvavusių lošėjų paistalų. Aš suprantu, kad sunku, kai nuduria su nesąmoningu CALL. Ir pikta, ir keiktis norisi, ir oponentą gyvūnėliais vadint liežuvis verčiasi, bet reikia suprasti, kad tai yra pokerio dalis. Taip, kaip laimėjimai, kaip geri bankai, geri/blogi call ar fold, blefai ir t.t. - taip ir pralaimėjimas (ir net suckout) yra pokerio dalis. Visi prisimena, kaip juos bytino, dauguma tada kaltina visus aplink Ką tai keičia? Ramiau nebent palieka išsirėkus, išsikoliojus. Nei žetonų skaičiaus, nei vietos turnyre tai nepakeis.
O šiaip čia, manau, ne tautos problema, o asmenybės. Brandos?.. ar temperamento? Nežinau
Tačiau esu įsitikinęs, kad rasite ir suomių, kurie elgiasi, kaip TonyG, ir lietuvių, kurie tokie ramūs kaip Juha