Man tai atrodo, kad cia viskas taip pat, kaip pradedant nuosava versla - baisu, truksta pasitikejimo, bet niekada nieko neprarasi - blogiausiu atveju startuoji nuo 0, tik su didesne patirtim. As siaip buvau sumastes ir zmona labai supportino is darbo iseiti dar pries hita, tuo metu net nelabai turejau pagrindo, kad is pokerio galeciau uzdirbti, isskyrus pasitikejima savimi, kad galiu zaisti - jau buvau ir pareiskima parases, bet sefas ir tarptautine valdzia sugebejo perkalbeti likti ir taip likau dar kazkuriam laikui. Isejus is darbo maniau, kad truks tos socializacijos ir pan., bet jos tikrai netruksta - juk galima bendrauti su kitais pokeristais, kartu vazineti i turnyrus, mokytis, daryti bendras sesijas, pagaliau vaikscioti i protmusius (kaip, kad as darydavau su kitais pokeristais), ar zaisti krepsini (Nuts komanda). MTT kaip hobis, tai daugiau atima nei duoda - tik dabar matau kiek atimdavau laiko is seimos, draugu, ar kiek monotoniskos budavo mano dienos - po darbo arba poilsis, arba kelios turbinos, savaitgaliais norisi daugiau pagrindinti, o vaikas tuo metu tempia uz rankoves i lauka. Viska suderinti tikrai sunku ir tikrai kazkas nukencia.
Long story short, as manau, kad bandyti gyventi pokeristo gyvenima, atsisakant siltos darbo vietos, tai tiesiog spirti sau i uzpakali ir daryti tai kas patinka iseinant is komforto zonos. Visi smarkiai akcentuoja pinigus, bet galiu uztikrinti, kad juos statyti kaip pagrindini aspekta (zinau, visada visi taip daro) yra visiskai neteisinga - zmogus tokia butybe, kad dazniausiai sugeba arba rasti budu ju gauti tiek kiek reikia, arba isgyventi su tiek kiek turi. Todel, blogiausiu atveju galima eiti ant stake, vistiek uzsitikrini kazkokias minimalias pajamas, o turint dideli nora ir daug dirbant hitai vistiek ateina.